tag:blogger.com,1999:blog-36898632399149955312011-12-26T21:26:30.605-07:00Sveiki atvykę į mano blogą - mano "knygų" namus. Čia rasite daug ko - nuo kelionių aprašymų iki pamąstymų apie šį bei tą..... Taip pat čia veiks nuotraukų peržiūra, kuri bus nuolat atnaujinama. Malonu būtų pamatyti jūsų atsiliepimus, komentarus, patarimus. Iki malonaus !Vitanoreply@blogger.comBlogger181100tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-61648152460488434152011-07-29T20:53:00.000-06:002011-07-29T20:53:19.658-06:00<a href="http://goo.gl/photos/VBn02AWF5c" imageanchor="1" style="clear:right;margin-bottom:1em;margin-left:1em"><img border="0" src="https://lh6.googleusercontent.com/-no639vqYclE/TjNc_C1rgXE/AAAAAAAAGcI/ezKEozdgMQY/s160-c/Liepos292011PauksciaiIrSaulelydziai.jpg" /></a><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-6164815246048843415?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-28159868047362638562009-11-13T15:10:00.002-07:002009-11-13T15:19:16.663-07:00Atėjo ruduo ir pas mus. Nors šilta buvo gana ilgai. Dar ir dabar dienomis saule palepina iki plius 20 C. Bet taip jau bus nebe ilgai.<br /><br />Šiandien pagaliau patalpinau nuotraukas šių metų vasaros keliones po Lietuvą ( ir ne tik). Taigi esant progai visi galite pasižiūrėti. Nors buvimas Lietuvoje truko apie 5 savaites vis tiek kažkas liko neaplankyta, nepamatyta, su kažkuo nesusitikau.... taip jau būna beveik visada, vis pritrunka ir laiko, o gale kelionės - ir energijos.<br /><br />Spalio pabaigoje mano vyras Edvardas turėjo stuburo operaciją, kuri praėjo labai sėkmingai, jis jau dirbo visą šią savaitę.<br /><br />O dabar mes gyvename "čemodaninėmis" nuotaikomis: gruodžio 4 d. išvykstame i San Diego, iš kur turėsime kruizą i Meksiką. Tikiuosi "sukurpti" aprašymą ir patalpinti jį šiame bloge. Taip pat žadu ir nuotraukų.<br /><br />Taigi gal tiek žinių iš mūsų padangės šiai dienai.<br /><br />Jūsų visų Vita<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-2815986804736263856?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-51724585623275639882009-08-16T15:45:00.003-06:002009-08-16T16:03:09.532-06:00<a href="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SoiAS4iK2lI/AAAAAAAADg8/ADENmiCb6k0/s1600-h/DSC03425.JPG"><img style="TEXT-ALIGN: center; MARGIN: 0px auto 10px; WIDTH: 320px; DISPLAY: block; HEIGHT: 240px; CURSOR: hand" id="BLOGGER_PHOTO_ID_5370683617541020242" border="0" alt="" src="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SoiAS4iK2lI/AAAAAAAADg8/ADENmiCb6k0/s320/DSC03425.JPG" /></a><span style="color:#000099;">Kas zino kur yra laikas? Kodel jis taip greitai bega ir prapuola ir aplamai pradingsta? Kazkodel nieko nebespeju, lyg nuo ryto iki nakties kazka ypatinga dirbciau....</span><br /><span style="color:#000099;">Ka tik idejau nauja nuotrauku albuma su savo mylimais gelyno ziedais. Ruosiu kita albuma su nuotraukomis is keliones po Lietuva ir ne tik. Labai sunku is beveik tukstancio ne tik mano vienos darytu nuotrauku atrinkti koki simta.... Labai stengiuosi, bet su dideliu gailesciu turiu daug ju atsisakyti ir atrinkti tik simta, nes daugiau ...paprasciausiai Jus neziuresite......</span><br /><span style="color:#000099;"></span><br /><span style="color:#000099;">Iki greito malonaus,</span><br /><span style="color:#000099;">Jusu Vita </span><br /><blockquote id="16fd5ff3"><span style="color:#000099;"></span> </blockquote><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-5172458562327563988?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-41174430235575485752008-11-05T15:25:00.003-07:002008-11-05T15:34:48.912-07:00<a href="http://2.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SRIeam83j2I/AAAAAAAACvI/8Oc82Lzt6fk/s1600-h/DSC01622.JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5265304356830809954" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; WIDTH: 344px; CURSOR: hand; HEIGHT: 274px; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://2.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SRIeam83j2I/AAAAAAAACvI/8Oc82Lzt6fk/s320/DSC01622.JPG" border="0" /></a> <table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div>Auksinio rudens žavesys Naujojoje Meksikoje<br />2008 lapkricio 1 -Amerikos Lietuvis-<br /><br />Vita HENDERSON, Naujoji Meksika<br /></div><br /><div></div><div><br />Sako, jei garsiai įvardysi savo svajonę, ji gali išsipildyti. Taigi reikia būti atsargiems ir neprisisvajoti….<br />Maždaug prieš 30 metų su drauge lankiausi prie Juodosios jūros, Sočio mieste, ir ekskursijoje prie Ricos ežero prasitariau: kaip norėčiau gyventi ten, kur yra kalnai…<br />Kas tuo metu galėjo ir pagalvoti, kad dabar kiekvieną rytą atsibudusi pro langą matysiu kalnus? Net ir svajoti apie tai turėjo būti daugiau nei keista. Bet taip yra. Gyvenimas nubloškė mane į nuostabų Amerikos kampelį, laukinius vakarų vakarus, Naujosios Meksikos valstiją.<br />Kas vaikystėje neskaitėte knygų apie Apačių indėnus? O mes gyvename šalia net keleto indėnų rezervatų. Mūsų žemė vienoje pusėje ribojasi su San Idelfonso Pueblo indėnų rezervatu. Už upės, šiek tiek tolėliau – Santa Clara Pueblo, dar toliau – kiti indėnų Pueblo (rezervatai). Esame labai patenkinti tokiais „kaimynais“, nes jų… visai nėra. Niekas neiššoka iš už krūmo apsikaišęs plunksnomis… Tik skurdi dykumų žolė ir krūmokšniai, o horizonte – kalnai… Šiek tiek žvilgsniui nukrypus į šalį už keleto mylių dunkso Black Mesa (Juodasis „stalas“ – nes jo viršūnė lygi kaip stalas). Dar dešiniau, palei Rio Grande (Didžioji upė), driekiasi auksinė lapuočių juosta. Ten įsikūręs Espanolos miestelis. Mūsų vietovė vadinasi La Mesilla, kuri būtų lyg ir Espanolos priemiestis. Espanolos miestelį rytuose supa Sangre de Cristo kalnai ir jie lydi važiuojant į Santa Fe. Vakaruose – Jemez kalnai. Jais serpantinu vinguriuoji į Los Alamos.<br />Beje, kažkas manęs paklausė, kodėl Rio Grande tokia „purvina“? Juk viskas taip aišku – tai kalnai moliu aplipusias kojas kas vakarą nusimazgoja ir vandenį išlieja į Rio Grande, kad į slėnį nuneštų, skurdžią dykumos žolę pagirdytų...<br />Myliu ramybę, ypač vasaros rytais, kai išeini su kavos puodeliu į lauką pasisveikinti su savo rožėmis. Ramybė ir dangaus mėlynė išvalo galvą nuo nereikalingų minčių ir miesto triukšmo. Jei pasiilgstu miesto, jis – čia pat. Espanola vos už 5 minučių kelio. Santa Fe, Naujosios Meksikos sostinė, su muziejais, parduotuvėmis ir įvairiausiomis galerijomis, ir Los Alamos, vos už 30 minučių kelio – mes gyvename lyg ir vidury tarp jų. O jei nori tikro miesto triukšmo ir transporto kamščių – tik 1,5 val. mašinoje ir tu esi Albuquerque, kuris žmonių skaičiumi panašus į Vilnių, tik labiau išsiplėtęs. Jei domiesi ypatingu, išskirtiniu menu, prireiks mažiau nei valandėlės ir tu būsi Taose. Ten galėsi numalšinti meno alkį, o kai ką gal ir įpirksi (jei tavo kišenė taip išsipūtusi, kaip Holivudo aktorių). Jei kūnas ištroško poilsio, gali jį įmerkti į Ojo Caliente iš kalnų trykštančius karštų mineralinių šaltinių baseinus. O jei dar prieš tai išsitepliosi ypatingu purvu ir pasišildysi saulutėje, pajaunėsi mažiausiai dešimčia metų… Ir ko daugiau gali bereikėti?<br />Baigiasi spalis. Ir pas mus atėjo ruduo. Kaip „paparacis“ švaistausi su foto aparatu, kur tik bevažiuočiau – gaudau akimirkas, kurios tokios trumpos ir kurios kiekvieną rudenį vis skirtingos. Jei noriu dykumų vaizdo – fotografuoju kad ir nuo namų. Žvilgsniui vietos labai daug, iki pat kalnų, nebent koks didelis paukštis karksėdamas dėmesį atitrauktų. Jei noriu „džiungliškos“ augmenijos, sėdu į mašiną ir suku į visai čia pat esantį San Pedro kaimelį, kur šakas ir šaknis supynę (kaip kokioje Jamaikoje!) stūkso kelių šimtmečių senoliai medžiai, kur yra viena seniausių mažulyčių bažnytėlių, degusi liepsnose ir vėl prisikėlusi. Ta vietovė labai skiriasi nuo man įprastos Naujosios Meksikos dykumų: tiek daug vešlios skirtingų rūšių medžių ir krūmų augmenijos. Virš visų aukštai į dangų iškilę Navajo (Globe) Willows medžiai (gluosniai). Jie savo apvaliomis kepurėmis net dangų prilaiko.<br />Jei noriu į Espanolos slėnį pažvelgti iš aukštai, važiuoju į Los Alamos (vietovė garsi pasaulinio masto Los Alamos laboratorija, pagaminusia pirmą atominę bombą JAV; dabar – tai atradimų ir mokslų centras). Apžvalgos aikštelėje ant kalno visada stovi automobiliai, o žmonės fotografuoja, filmuoja ir bando savo akimis aprėpti neaprėpiamą grožį. Prieš porą dienų ir aš ten stabtelėjau, kad dar kartą įamžinčiau „Espanolos slėnio rudenį“. Iš Floridos atvykusi pora paprašė juos nufotografuoti ir nustebo: „Jūs čia gyvenate, bet irgi fotografuojate…“ (automobilio registracijos numeris išdavė). Aš pasakiau, kad be galo myliu šią Naujosios Meksikos dalį ir fotoaparatas nesiskiria su manimi, kur aš bebūčiau, o pats slėnis – kiekvienu metų laiku vis kitoks.<br />Vos tik pradėjus rudenėti anksti ryte slėnį gaubia migla, permatomas lengvas rūkas ar žemai plaukioja pasiklydęs debesėlis… Vasarą ore tvyro sausas traškantis karštis ir ryški dangaus mėlynė… Žiemą kalnai lyg tortai pasipuošia baltymų kremu su cukrumi… Ir visada tai yra gražu ir akims, ir sielai. Paklausite, kas yra pavasarį? Slėnyje žalumos dar nėra, tik mintis apie ją jau sklando virš lapuočių, išsirikiavusių palei Rio Grande upę. O kai ta žalia mintis nusileidžia ant medžių ir pavirsta realybe, slėnį apkloja žalias, švelnus lyg nuotakos, šydas. Ir suskrenda tada paukščių galybė sveikinti dykumos žemės su pavasariniu atgimimu. Ir sukiša tada kolibriai savo ilgus snapus į raudonais žiedais padabintą girdyklėlę arba į pirmuosius tikrus žiedus mano gėlyne…<br />Labai norėčiau pasidalinti su jumis mūsų su vyru ir keletu draugų spalio pirmo savaitgalio kelionės įspūdžiais. Turistiniu siauruku traukinuku su garsiai šaukiančiu garvežiu ir tai baltų, tai juodų dūmų kamuoliais važiavome per kalnus Kolorade ir Naujojoje Meksikoje (Cumbres &amp; Toltec Scenic Railroad). Mums teko įveikti 64 mylias iš Antonito (Koloradas) geležinkelio stoties iki Chama (Naujoji Meksika) su valandos ilgio priešpiečių pertrauka Osier, Kolorade. Kaip gyvatukė traukinukas vinguriavo tai kildamas, tai leisdamasis, tai važiuodamas per Koloradą, tai per Naująją Meksiką. Aukščiausias taškas buvo 10,015 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Pirmąją dienos pusę mums šypsojosi saulė, suteikdama nepakartojamą galimybę vaizdus „gaudyti“ atvirame vagone. Ties kiekvienu traukinio posūkiu ištiesę kaklus ir įjungę fotoaparatus laukėme to momento, kai atsiveria „persiško kilimo“ spalvos, kai pamiršti, kur esi, ir tik grožis užvaldo sielą, ir tik akys mėgaujasi gamtos sukurtu menu.<br />Pasisotinę priešpiečiais, vėl sulipome į traukinuką tęsti kelionės. Bet tuo metu saulė pamanė: aha, lai dabar bus kitaip – ir visai nebe mėlynas dangus išmetė mums ne tik lietaus, bet ir sniego. O tai buvo dar įdomiau – auksinis lapuočių spindesys prasimušė ir pro sniegą, ir pro lietaus lašus… Juodus garvežio dūmų kamuolius prarijo debesys, „persiški kilimai“ pasidengė pilkšvu rūku ir vis dar, lyg erzindami, išlįsdavo minutėlei leisdami pasigėrėti savo raštais. Atviro vagono mėgėjai sušlapusiais fotoaparatais sugužėjo į savo vietas uždaruose vagonuose. Maisto ir suvenyrų vagonas prekiavo karštu šokoladu. Sužvarbusios rankos taip ir tiesės apkabinti karšto šokolado popierinį puodelį…<br />Apie 4-tą po pietų pasiekėme galutinį maršruto tašką, iš kur patogus šiltas autobusas per valandėlę nuvežė į kelionės pradžios vietą prie Antonito miestelyje paliktų automobilių. Ir vėl suspindo saulė, linksmai voliojosi balti debesys… Mūsų draugai, atvykę net iš Virginijos valstijos, nesitikėjo tokio smagaus pasivažinėjimo. O mums su vyru tai buvo jau antrasis „traukinukas“. Bet buvo labai smagu atgaivinti prieš 5 metus patirtus įspūdžius.<br />Negaliu nepaminėti dar vieno įdomaus dalyko, kuris dar kartą įrodo, kad pasaulis yra mažytis.<br />Man stovint tarp vagonų ir spaudant fotoaparato mygtuką, kepurėtas į arklio uodegėlę surištais plaukais vyriškis pasiteiravo: „Jūs lietuvė, ar ne?“. „O taip, – sakau, – mano vyras lietuviškas kepuraites nešioja, gal todėl Jūs taip pagalvojote“. Jis sako: „Ne, ne todėl“. Jis buvęs Lietuvoje, kai prieš dešimtį metų keliavo per Baltijos valstybes su turistine grupe. Sako, jūs esate lietuvė ir viskas (lyg man ant kaktos būtų parašyta). Jam tai aišku ir be jokių kepuraičių. Ir dar pasakė, kad jam teko pažinoti dabartinio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus sūnėną. Va, ir susitraukė pasaulis į nedidelį gumuliuką…<br />Gražu saulėtą gražią šiltą rudens dieną važiuoti Santa Fe link. Visi žinome, kas yra sluoksniuotas tortas. Bet ar visi žinote, kas yra sluoksniuoti kalnai? Bent aš taip juos vadinu. Viena kalnų virtinė artėliau, kita – tolėliau, dar kita – dar tolėliau. Ir taip slenka susirietę, tik kupras atkišę kaip tie „užkeiktieji vienuoliai“. O tos kupros – viena didesnė, kita mažesnė, viena jau su sniego kupeta, kita dar su rudens aukso karūna… Kaip šešėliai dunkso tolumoje su vos matomais virtines skiriančiais kontūrais. Vis klausiu savęs, kas būtų, jei teptuką į ranką paimčiau? Gal tie „vienuoliai“ popieriuje atgytų?<br />Spalis eina į pabaigą. Šalnos apkramtė rožių žiedus. Lauke įdomus duetas – dieną dar labai šilta saulė ir jau gana šaltas šiaurinis vėjas. Dar po kelių savaičių medžiai atkiš savo plikus kūnus vėjams, lietums ir sniegui. Grūdinsis. Kad pavasarį ir vėl sveiki būtų ir pumpurus brandintų. Mano jaunučiai uosiai jau beveik visai pliki. Vėjas visa jėga bando nuplėšti du paskutinius auksinius lapus (visiems patinka auksas!). Mažuliai mano medeliai, su tokia meile mudviejų neseniai sodinti, nesušalkite… Kasryt savo delnais jus šildysiu…</div></td></tr><tr unselectable="on" hb_tag="1"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-4117443023557548575?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-4783518249827940592008-06-22T11:19:00.002-06:002008-06-22T11:24:45.659-06:00<a href="http://3.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SF6KQxo_Q6I/AAAAAAAABR0/3rX6CXIEymc/s1600-h/Vita+-+kelione+144+a+(3).jpg"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5214757439349408674" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://3.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/SF6KQxo_Q6I/AAAAAAAABR0/3rX6CXIEymc/s320/Vita+-+kelione+144+a+(3).jpg" border="0" /></a><br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody>Praeitų metų gruodžio kelionės įspūdžiams leidau sukristi į “stalčiukus” ir susigulėti, kad vėliau tik atidarai vieną, kitą ir viskas paprasčiausiai “išbyra”. Kovui atėjus, pradėjau mintyse judinti “stalčiukų rankenėles”, nes jau laikas plunksną dažyti į rašalą.... Kol dar saulė neištempė manęs į lauką tulpių žiedų besiskleidžiančių laukti...<br /><br />Tai buvo mūsų ketvirtasis kruizas ir antrasis Karibų jūra. Jis labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo, kad kartu važiuoti prikalbinome Edvardo draugą Gardą (Gard)su žmona Beth. Mūsų susitikimo vieta buvo Hjustono (Houston) oro uostas Teksase (Texas), laivo išvykimo uostas – Galvestonas (Galveston).<br /><br />Mūsų reisas iš Albukerko (Albuquerque) į Hjustoną buvo penktadienį šiek tiek po vidurdienio. Ketvirtadienio popietę orų kanalas per televiziją nenutildamas skelbė naktį ateinant didelį lietų su kruša. Šiek tiek neramino mintis, kad penktadienio rytą lietus nevirstų į sniegą ir ledą ant I-25 greitkelio, vedančio į Albukerką. Kėlėmės gana anksti, kad, jei orai spaustų, galėtume greitai išvažiuoti.<br /><br />Ryte už lango buvo septyni laipsniai šilumos, lietus jau nurimęs ir pro debesis persišvietė kukli saulės šypsenėlė. Užteko laiko kavai ir Delfio žinių portalui internete. Tą penktadieni Kinijoje vyko Miss Pasaulis 2007, kur Lietuvą atstovavo Jurgita Jurkutė. Akimis perbėgau per antraštes, bet jose Jurgitos pavardės nesimatė, matyt, ji nepakliuvo nei į pusfinalius nei į aukštesnę vietą.<br /><br />Dalase (Teksaso valstija) turėjome persėsti į lėktuvą, kuris pusvalandį vėlavo atskristi iš kito miesto. Pagal mūsų ir draugų išankstines bilietų rezervacijas pirmieji į Hjustoną turėjo atskristi jie, bet vis tik mes jų pralaukėme vos ne dvi valandas: tą popietę dauguma lėktuvų vėlavo dėl oro sąlygų.<br /><br />Išsinuomavome automobilį. Šiaip ne taip į jį sugrūdome visus lagaminus (nežinau, kokiu būdu jie visi sutilpo) ir už valandėlės pasiekėme Galvestoną. Sutampę lagaminus į viešbučio kambarius, pradėjome ieškoti gero steikų (jautienos kepsnių) restorano. Ir vienas ir kitas buvo pilnutėliai su valandos laukimo eilėmis. Staliuką gavome iš karto jūros gėrybių restorane (seafood), bet užsakymo laukėme virš valandos.<br /><br />Jau buvo arti vidurnakčio, bet žmonių - pilnos Galvestono gatvės. Nes tai buvo penktadienio vakaras ir dar... buvo šilta – “trumpų rankovių metas” gruodyje. <br /><br />Miegoti naktį buvo beveik neįmanoma – kamavo drėgmės pritvinkęs šiltas oras. Palikome kondencionierių “birbti” per visą naktį, bet jis mažai ką tegelbėjo – pabusdavau kiekvieną kartą, kai tik jis įsijungdavo. Taip su pertraukėlėmis ir prasnudūriavau...<br /><br />Po pusryčių jaukiame “švediško stalo” tipo restoranėlyje nuvažiavome į “Moody Gardens”. Ten apsilankėme subtropiniu augalų ir paukščių sode – stikliniame piramidės formos pastate. Baseinėliai, fontanėliai, kriokliukai, žuvytės, gėlytės, driežai –driežiukai, gyvatės, pitonai, viena kitai plunksneles kedenančios papūgos, koralo spalvos flamingai, mažojo pirštelio nago dydžio ryškiaspalvės varlytės ir žydintys įvairiaspalviai augalai....Galvojau, niekada iš ten neišlįsiu – taip smagu buvo visa tai matyti, girdėti, uosti. Betgi, mes atvažiavome plaukti į kruizą!<br /><br />Po vidurdienio nuvažiavome į uostą. Margaspalviais havajietiškais marškiniais vilkintiems vyrukams atidavėme lagaminus kurie suvežiojo juos į laivą prie kajučių durų. Edvardas nuvarė mašiną į netoli nuo uosto esančią nuomotų automobilių grąžinimo vietą. Turėjo grižti pėsčiomis per 15-20 minučių arba pasigauti taksi, jei pasitaikys. Įsodinimas į laivą jau buvo prasidėjęs. Mes dar turėjome marias laiko iki 15-os valandos, įsodinimo pabaigos. Sėdėjome sau vis trys, plepėjome. Laikas bėgo. Edvardas nesirodė. Kai buvo arti pusės trijų pradėjome nerimauti: ką galima taip ilgai ten veikti? Beth susižinojo Hertz automobilių nuomos punkto telefono numerį Galvestone. Ten telefono niekas nekėlė. Ji vėl paskambino į centrinį nuomos punktą – punktas Gavestone sekmadieniais nedirba. Jai paaiškino, kad automobiliai turėtų būti paliekami aikštelėje, o raktai įmetami į specialią ant pastato sienos esančią dėžutę. Skambiname Edvardui į jo mobilų. Telefonas išjungtas. Laikas bėgo kažkodėl dar greičiau. Prisinervinome sočiai. Horizonte pasirodė Edvardas. Prisėdo pailsėti ir tik veidas jo persikreipė... Kas dabar? Visas susinervinęs pasakoja. <br />Kai paliko mašiną prie Hertz automobilių nuomos kompanijos pastato ir įmetė jos raktelius į nurodytą dėžutę, iš kažkur atsirado vyrukas su Hertz kepuraite ir pasiūlė Edvardui pavėžėti jį link laivo su ta pačia Edvardo pristatyta mašina. Uoste išlipus iš automobilio jam šovė į galvą mintis, kad tas geradaris galėjo būti automobilio vagis...Na ir kas, kad su Hertz kepuraite.... Tai pasakęs, kaip kulka nulėkė link netoliese esančio policininko. Jam viską papasakojo, o anas, kažką rodydamas, ir klausia, ar va tas vyriškis tave pavežėjo? Edvardas sako, taip, tas. Taigi viskas buvo tvarkoje, niekas nieko nepavogė, Hertz kompanijos darbuotojas Edvardą pamėtėjo link jūrų uosto terminalo, kad greičiau būtų. Labai nesinorėjo kruizo pradžios su nevykusiais nuotykiais...... <br /><br />Kaip ir visada, praėjo valandėlė kita kol praėjome visus patikrinimus, registracijas ir pakliuvome į savo kajutes. Išsipakavę ir susikaišioję daiktus į stalčius, lentynas bei kitas tam skirtas vietas visi apėjome laivą, susipažinome kas ir kur yra. Visi kruiziniai laivai yra standartiniai, taigi mes su Edvardu, kaip dideli jų žinovai, pabuvome savo draugams gidais. Šį kartą laivas buvo labai didelis: jis talpino apie 3000 keleivių ir virš 1000 įgulos narių. Jautiesi jame kaip judriame mieste, tik automobiliai nevažinėja, vien pėstieji zuja.<br /><br />Mūsų ketvertuko staliukas buvo valgomojo pakraštyje, šalia juodaodžių poros, netekusios namų Katrinos uragane. Danet ir Albert – labai simpatiški, šnekūs, abu su nepradingstančia balta šypsena. Albert yra šefas. O tai reiškia, kad jis yra ypatingai geras maisto gamintojas, kviečiamas turtingųjų ruošti maisto jų vakarėliams ir už darbą yra gerai apmokama. Šefai turi “savo” firminius receptus, savo sukurtus meniu ir yra labai vertinami. Tą vakarą buvo jų vestuvių 34-osios metinės (nors nei vienas jų neatrodė vyresnis nei 50) ir Beth paprašė padavėjo suorganizuoti nedidelį tortelį. Tortukas su žvakute buvo atneštas jiems kartu su desertu ir visi sudainavome “Happy anniversary to you...” (laimingų metinių jums...). Kitoje mūsų staliuko pusėje vakarieniavo buvusio jūrų karininko šeima ir dar viena linksma juodaodžių pora. Aukštas tvirtas vyriškis dėvėjo daug aukso spalvos grandinėliu, žiedų, auksarų, spalvingus drabužius ir didžiulę skrybėlę....Jis visada vėliau išsiskirdavo iš minios ir apdovanodavo visus didele šypsena.<br /><br />Po vakarienės nuėjome prie baro porai kokteilių. Ten akompanuojant fortepijonui sodriu altu dainavo Pietų Amerikos dainininkė. Apvalioje aikštelėje pašokome. Sužinojome, kad laive dirba trys lietuviai: Daiva dirba kazino bare, Vitalis - bare prie baseino ir Vaida dirba padavėja viename iš restoranų. Beje, Vitalis tarp kruizu apsilanko savo namuose ne Lietuvoje, o Peru. Pabuvojo ten su kruiziniu laivu, patiko, išsinuomavo ten butą ir gyvena jame pertraukomis tarp darbo kontraktų kruiziniuose laivuose. Daivą iš kazino baro matėme gal tik porą kartų. O Vaidą sutikome tik kartą per maisto serviravimo parodą. <br /><br />Pagal kruizo tvarkaraštį laivo sustojimai buvo sekančiose vietose: Jamaikoje, Didžiojoje Kaimano saloje ir Meksikoje, Kozumelio saloje.<br /><br />Sekančias dvi dienas- pirmadienį ir antradienį – be sustojimų plaukėme link Jamaikos.<br /><br />Laivo laikraštukas skelbė, kad pirmadienį nuo 16-os valandos juvelyrinė parduotuvė tanzanito dirbinius pardavinės su 40 procentų nuolaida. Nulėkiau anksčiau apžiūrėti ką jie turi, bet visos prekės buvo uždengtos- pamatysite tik 16-tą valandą... Prisiprašiau vienos mielos pardavėjos vis tik parodyti man....Išsirinkau vienus auskariukus ir netrukus atėjęs Edvardas pasiteiravo ar negalėtų dabar jų nusipirkti su ta žadama nuolaida... Pardavėja gavo leidimą iš savo boso juos mums parduoti ir auskarai kartu su specialiais gražiame odiniame maišelyje įpakuotais šešiais kuponais atsidūrė mano rankose. Už kiekvieną 100 dolerių, išleistų toje parduotuvėje pirkėjas gavo vieną kuponą, kurio numerėlis paskutinę kruizo dieną turėjo dalyvauti loterijoje. Loterijos laimėtojas turėjo gauti 500 dolerių vertės prizą. Nepatikėsite, kas atsitiko! Bet apie viską iš eilutės….<br /> <br />Vėliau visa kompanija nuėjome į paveikslų aukcioną. Į kompaniją mūsų jau turėtiems dviems prancūzų dailininko Ballet paveikslams įsigijome dar vieną tapytą ant drobės. Gražus. Siauras. Ilgas. Aukšta, liekna smuikininkės raudona suknele figūra prie juodai raudonos sienos... Beth laimėjo vieną paveikslą už 650 dolerių, nes buvo garsiausiai šaukianti visame aukcione...<br /><br />Prieš vakarienę buvo Kapitono kokteilių vakarėlis. Po vakarienės jaukioje salytėje klausėmes gražaus bliuzo. <br /><br />Antradienį savo kūną lepinau imbiero bei citrinos mišinio pylingu ir masažu. Su Beth maudėmės saulės voniose viršutiniame laivo denyje.<br /><br />Jamaika <br /><br /><br />Jos dydis 11 425 kvadratinių kilometrų arba viena dvidešimtoji Didžiosios Britanijos. Jamaika yra trečia didžiausia Karibų jūros sala ir didžiausia anglakalbių gyventojų sala. Ji yra viena iš didžiųjų Antilų salų ir gyvena joje 2.73 milijono gyventojų. Jamaiką atrado Kristupas Kolumbas 1494-ais metais, kuri vėliau tapo jo nuosavybe. Ispanai salos gyventojus indėnus pavertė vergais. Vėliau sekė anglų įsiveržimas į salą. Apie 1660-uosius kokoso riešutai, kava ir cukranendrių plantacijos, kur dirbo vergai, pradėjo nešti pelną. Apie 1700-uosius saloje gyveno apie 7tūkstančius anglų ir 40 tūkstančių vergų. Po šimtmečio baltųjų skaičius patrigubėjo. Jie valdė virš 300 tūkstančių vergų. Jie statė gamyklas, namus ir kelius. Jie dirbo tarnais, virėjais, kirpėjais ir kitose paslaugų sferose. 1866 metais suklestėjo bananų eksportas į JAV, kuris atvėrė duris ir turizmui. Ji vis dar išlieka Britanijos federacijos dalimi (part of the British Commonwealth), nors 1962-aisiais tapo nepriklausoma (informacija iš “Lonely planet” knygelės).<br /><br />Susipažinimui su Jamaika buvome įsigiję ekskursiją po Negril miestą. Tikriausiai į ekskursijos aprašymą gerai neįsiskaitėme, nes nesitikėjome Negril pamatyti tik pro autobuso langą ir 3 valandas praleisti viename iš pliažų. Bet gavom tai, ką mes patys pasirinkome.<br /><br />Montego Bay prieplaukoje buvome susodinti į nediduką 20 vietų autobusiuką su jaunute visai mergaičiuke gide ir juodutėliu kaip anglis vairuotoju, kurie visą kelią juokavo, pasakojo apie Jamaiką. Iki Negril važiavome virš valandos. Kitoje prieplaukos pusėje liko Montego Bay, kur aš ruošiausi garsiai garsiai užtraukti amžiną atilsį Kernagio dainą “Montego Bay Montego Bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj...”. Nenuvažiavome ten.....O gaila.... Bet savo norą įvykdžiau jau namuose, Naujojoje Meksikoje. Per Akmenuotuosius kalnus (Rocky Mountains) aidas Maestro dainą turėjo iki Kolorado nunešti..... <br /><br />Taigi mes Jamaikoje. Autobusiukas riedėjo kairiąja kelio puse - tai Didžiosios Britanijos palikimas. Dešinėje pusėje raibuliavo Karibų jūra, kairėje - viens kitą sekė nedidukai kaimeliūkščiai, o nuo žalių kalnų leidosi viens kits baltas gražus kolonomis ir mansardomis pasipuošęs namas. Ne, tai ne namas, tai vila su daugybe stiklinių akių, žvelgiančių į Karibų ramybę. Abi kelio puses juosė daug “riebios” žalumos: krūmai, medžiai, žolės- viskas susipynę, susiviję, viens ant kito užaugę ir tokį banguojantį plaukiantį vaizdą sukūrę... Man įprasti subtropiniai vazoniniai augalai Jamaikoje augo medžiais, krūmais su delno dydžio ryškių spalvų žiedais. Pro autobuso langą bėgo skurdūs kaimeliukai, nameliai iš palaikių lentgalių, aprašinėti, apkeverzoti, aplūžę, šiukšlini... Gidė sakė, kad vietiniai gyventojai dažnai važiuoja prekių į kitas vietoves ir atsivežę jas parduoda vietiniuose kaimeliuose-miesteliuose, turistų lankomose vietose taip prisidurdami centą kitą. Žmonės gatvėse buvo šviesiai apsirengę lyg paryškint norėtų savo tamsią, beveik juodą, karštoje saulėje “įdegusią” odą. <br /><br />Nuvežė mus į uždarą paplūdimį. Į jį pakliuvome perėję per restoraną su smėlio “grindimis”. Mums, visiems išvirtusiems iš autobuso, pajūryje buvo liepta būti kartu, labai toli nenutolti (gal kad suskaičiuoti būtų galima?...). Aplink vaikščiojo aukšti, kostiumuoti ir visokiomis “racijomis” apsikarstę jauni juodaodžiai vyrai. Tai buvo mūsų apsauga. Šalia vandens stovėjo keletas pavėsinių šiaudiniais stogais, kur prekiavo gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais. Šiek tiek toliau nuo vandens buvo išdėliota daug gultų mums sukristi ir mėgautis saulute bei dangaus mėlyne. Pakėliau savo kuprinę nuo smėlio ant gulto ir iš kart prišoko iš kažkur atsiradęs žibančių akių berniukas su šluotele: tik švyst švyst ir smėliuko nebėra ant gulto....Su didesnėmis šluotelėmis šlavinėjo nukritusius popierėlius ar kitokias šiukšleles ant smėlio. Dėmesį pritraukė jamaikietė, banguojančia eisena plaukianti pakrante. Ant galvos ji nešė vieną dideli pintą kažko prikrautą krepšį, sėdintį ant šiaudinės skrybėlaitės, kitoje jos rankoje- panašus krepšys su šampano buteliu ir ananasais.... Apie artėjančias Kalėdas priminė tik standartiniai dideli raudoni papuošimai ant pavėsinių, namelių, restorano sienų lauke ir jo viduje.<br /><br />Vanduo buvo šiltutėlis, oras irgi. Praalkę su Beth užsisakėme picos. Tos trys valandos paplūdimyje pralėkė net nespėjusios pabosti. Išvažiuojant iš Negril sustojome prie parduotuvių: jas įveikti reikėjo per 30 minučių. Kaip tokiu atveju daroma? Įšoki į vieną, antrą, išsitrauki popierėlį su reikalingų marškinėlių dovanėlems dydžiais, jų kiekiu ir perki. Dažnai tų pirmųjų kainos yra mažiausiai dvigubai aukštesnės nei toliau išsidėsčiusiose parduotuvėse. Dar spėjau nutverti savo dukterėčiai storą, riebią, minkštutę, spalvingą skudurinę lėlę… Ir mažytį pokelį Jamaikos kavos paragavimui, kuri Amerikos rinkoje labai vertinama ir brangiai parduodama. Edvardas tuo metu buvo įšokęs į kitas parduotuves ir man nupirko porą medinių spalvingų jamaikiečių figūrėlių. Va ir visa Jamaika. Pamatėme nedaug. Norėčiau daugiau.<br /><br />Į laivą sugrįžome po 15-os valandos. Prieš pat laivui paliekant prieplauką garsiakalbis nenuilstančiai šaukė dviejų žmonių pavardes. Vėliau girdėjome įvairiausias versijas: pora nesugrįžo laiku į laivą, nes pirko kažką tokio, dėl ko juos sulaikė policija. Vėliau jie prieplaukos maža valtele buvo nuplukdyti iki laivo, kuris jau buvo bepaliekąs Jamaiką. Ko tik nebūna!<br /><br />Vakarienei mes su Edvardu nusprendėme pajuokauti: užsidėjome egiptietiškas aukso ir juodos spalvos “karūnas”, tamsius akinius, apsirengėme juodais drabužiais ir, išėję anksčiau iš kajutės, makalavomės po laivą. (beje, tas karūnas pirkome Holivude prieš ankstesnįjį kruizą). Žmonės šypsojosi, sakė kaip šaunu, puiku, kaip puikiai atrodote ir panašiai. O kai kaukė ant galvos ir tamsūs akiniai ant nosies, tai nejučiom toks norelis išlenda kažką nekasdieninio “išmesti”….. <br /><br />Turiu nukrypti į šoną, nes nuo paskutinio prisėdimo prie kelionės aprašymo jau pora mėnesių prabėgo. Mano tulpės ne tik pražydo bet ir nužydėjo. Dabar akį džiugina rožės... Kaip ir kiekvieną pavasarį taip ir šį nemažai laiko praleidau lauke vis kažką keisdama gėlyne. Smagu matyti darbo rezultatus, bet galvoje mintys audžia vis daugiau planų. Tik spėk juos įgyvendinti.<br /><br />Kad pabaigti šį aprašymą iki sekančios kelionės vėl gruodyje, nusprendžiau “wordinį” aprašymo “failą” atidaryti per vidurdienio karščius, kai karšta saulė įveja į vidų.<br /><br />Didžioji Kaimanų sala <br /> <br />Kaimanų salas pirmasis pastebėjo Kolumbas dar 1500-aisiais, kurio žvilgsnį pritraukė prie salų besibūriuojantys vėžliai. Salos tada ir pavadintos buvo jų garbei – Tortugas. Tik 15-o šimtmečio pabaigoje jų pavadinimas buvo pakeistas į Kaimanų salas (Caymanas reiškia krokodilas Karibų salų kalba). Visą ateinantį šimtmetį salose lankydavosi tik jūrų piratai ir vėžlių medžiotojai. Tik apie 1660-uosius pradėjo kurtis sėslūs gyventojai. Pirmieji buvo Britų armijos dezertyrai iš Jamaikos. Netrukus sala tapo Britų Karalystės nuosavybe su administravimu iš Jamaikos. Net iki 1800-ųjų salos turėjo mažiau nei tūkstantį gyventojų, pusė kurių buvo vergai. Panaikinus vergovę 1835-ais Kaimanų salų gyventojų skaičius išaugo penkiagubai. Gerai augo medvilnė, raudonmedžiai; vijo nendrių virves; klestėjo žvejyba, vėžlių medžioklė ir laivų statyba. 20-o amžiaus vidury į salas įžengė turizmas ir bankininkystė. Galiojanti mokesčių struktūra Didžiąją Kaimanų salą padarė ofšorinės bankininkystės centru. Nuo 1960-ųjų salos tiesiogiai pavaldžios Didžiajai Britanijai. George Town miestas yra Kaimano salų sostinė; kitos dvi mažesnės salos vadinasi Little Cayman (Mažoji Kaimano sala) ir Cayman Brac (iš “National Geographic: Traveller, The Caribbean”).<br /><br />Didžiojoje Kaimanų saloje turėjome išsipirkę pažintinę salos ekskursiją. Pirmiausia mus nuvežė iki parduotuvės-kavinės -Tortuga Gold Rum - kur pardavinėjo vietoje kepamą pyragą su romu ir, aišku, patį Tortugos auksinį romą. Mums atvažiavus ten jau buvo išsirikiavusių gal dešimt, o gal daugiau nedidelių apie 20 žmonių talpinančių autobusiukų. Taigi eilė viduje išsirangė per visą nedidukę parduotuvikę. Mes nesivarginome ten tvankumoje stovėti. Įsitaisėme pavėsyje lauke.<br /><br />Sekanti stotelė- miestelis, vadinamas “Hell” (Pragaras). Sustojome prie pašto, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškius su ypatingu antspaudu, kuris sako, kad šis laiškas išsiųstas iš “Hell”, t.y. iš Pragaro. Vietoj stovėjimo ilgoje eilėje egzotiškame medyje stebėjome iguaną....<br /><br />2004 –ais metais praūžęs uraganas “Ivanas” nuniokojo salą ir beveik visi pastatai dabar yra naujai atstatyti.<br /><br />Ant pašto sienos buvo užrašas: ” Jėzus mirė už mus visus. Taigi atiduok jam savo širdį ir eik į dangų. Ivanas”....<br /><br />Paskutinioji ekskursijos stotelė buvo pati įdomiausia- vėžlių ferma, kur veisiama ir auginama apie 14 tūkstančių įvairaus amžiaus vėžlių...Ir beveik visi jie atsiduria ant stalo mėsos pavidale. Mums per pusantros valandos parodė tik nedidelę dalį ten esančių įvairaus dydžio baseinų ir tvenkinių su nuo kelių mėnesių iki 60-70-ties metų amžiaus vėžliais. Mums leido juos paimti į rankas iš vieno baseino, kur vėžliukai buvo poros kilogramų svorio, nedideli, gražūs, judrūs. Gidas pasakojo, kad beveik visi jie labai mėgsta žmonių kompaniją, draugiški. Bet buvo keletas viename atskirame baseine, kuris buvo aptvertas viela ir neprieinamas lankytojams. Jie, kaip sakė gidas, buvo agresyvūs, pikti ir plėšrūs. Ir kam juos laiko tada? Bet tuo metu jie miegojo vandenyje. Galvas iškelia orui įkvėpti tik kartą kitą per valandą. Didžiajame tvenkinyje plaukiojo šimtai didelių. Keletas jų, veislinių, turėjo specialius aparatėlius, pritvirtintus prie jų nugarų. Gal kad fermos darbuotojai žinotų kur jie randasi.<br /><br />Grižus atgal į prieplauką, Edvardas “taksi” laiveliu nusigabeno į laivą. Sakė nuo karščio ir drėgmės labai pavargo. O mes su Gard’u ir Beth nuėjome į kavinę kur valgėme milžiniškus dersertus. Tada perbėgome per parduotuves ir aš neatsilaikiau auskarų pagundai.... <br /><br />Vakare mūsų laukė iškilminga vakarienė (pageidaujama, kad visi pasipuoštų) ir koncertas. Prieš vidurnaktį vyko maisto serviravimo paroda. Po vidurnakčio tas maistas buvo valgomas. Po sočios vakarienės mes nebesuradome jam vietos savo ir taip apkrautuose skrandžiuose.<br /><br />Kozumelis, Meksika<br /> <br />Tai 490 kvadratinių kilometrų dydžio Kozumelio sala Karibų jūroje vos per pora dešimčių kilometrų nutolusi nuo žemyno.<br /><br />Ten jau buvome kartą. Taigi šį sykį pasirinkome kitą ekskursiją – plaukimą su delfinais.<br /><br />Iš prieplaukos taksi automobiliais mus nuvežė į baltutėlio smėlio ir smaragdinės vandens spalvos pakrantę. Ten, šalia botanikos parko įsikūręs kitas parkas – vandens parkas su tikrais tikrutėliais delfinais. Įlankos pakrantę juosia specialiai pastatyti mediniai tilteliai, laipteliai ir kitokie priėjimai prie delfinų. Visi gavome po gelbejimo liemenę ir nutipenome prie mūsų dešimties žmonių grupei priskirto nusileidimo prie vandens. Tiesa, negalima buvo imti jokių fotoaparatų ar filmavimo kamerų. Mus ir fotografavo ir filmavo parko darbuotojai ir po to buvo galima įsigyti ir mūsų pačių nuotraukų ir net trumpą video filmuką už tai paklojant nemažai dolerių. Nusileidus laiptukais į vandenį krūtinės gylyje išsirikiavome metro pločio takelyje. Dresiruotojas-gidas paaiškino, kad du delfinai priplauks prie kiekvieno iš mūsų, mes juos palgostysime, pabučiuosime, jie darys įvairiausius sukinius. Tada mes po vieną turėsime plaukti gilyn į vandenį (ten buvo jau gilu), kur prie mūsų pagal dresiruotojo švilpuką priplauks delfinas, mes kibsime jam į atlapus (na į pelekus ar į kažką panašaus) ir jis visu greičiu mus neš apie 15-20 metrų prie laiptų, į mūsų stovėjimo vietą. O aš tada buvau turėjusi tik porą plaukimo pamokų ir net su gelbėjimo liemene dar nedrįsau kapstytis kažkur į didesnį gylį. Taigi pasakiau gidui, kad aš liksiu prie laiptų (nepatirsiu plaukimo su delfinu...). Jis man “atsiuntė” delfiną dar keletą kartų ir aš turėjau malonumą paliesti jo snukučio glotnią ir švelnią odą ir gauti bučkį. Už tai mačiau visų kitų grupės žmonių plaukimus su delfinais. Gyvūnai ištreniruoti kaip cirke. Vykdė visus paliepimus rankų mostais ar švilpuku. Už kiekvieną atliktą užduoti jie gavo po žuvytę. “Programos” pabaigoje delfinai “šoko” vandenyje, atliko galingus šuolius ore, netgi dainavo... Taigi atrakcija buvo nuostabi. <br /><br />Nusiprausę duše ir persirengę Edvardas su Gardu patraukė į pakrantėje esantį barą atsigaivinti alumi, o mes su Beth nuėjome pasivaikščioti po Botanikos parką, įsikūrusį kelios dešimtys metrų nuo vandens. Grožėjomės gruodžio mėnesio subtropinių augalų žaluma, nematytais žiedais. Mūsų ir kitų žmonių dėmesį patrauke būrelis iguanų. Neteko anksčiau matytų šių gyvūnų. Tai gana dideli driežai. Vien dryžuotos uodegos pačių didžiausių buvo metro ilgio. Aštrūs ilgi riesti nagai; kūnas gelsvai rusvos žalsvos spalvos. Keletas jų buvo labai didelių, o visas būrelis mažesnių. Matyt visa šeimyna (o gal net giminė) išėjo pasivaikščioti po parką....Jie visai nekreipė dėmesio į žmones, mielai “pozavo” fotoaparatams. <br /><br />Apsukusios ratą susiradome smagiai beplepančius savo vyrus. Pakrantė buvo nusėta barais su sausų žolių stogais, suteikiančiais malonų pavėsį. Troškulį numalšinau “Black Monkey” (Juodosios beždžionės) kokteiliu, smaguriavau išilgai perpjautame ananase pateiktais vaisiais ir ledais.<br /><br />Paplūdimyje nebuvo tiršta žmonių kaip kad įprasta geru oru Baltijos pakrantėje. Anaiptol, buvo erdvu, kur ne kur išsibarstę saulę gruodyje mylintys žmonės. Dauguma jų ne saulėje, o prie barų. Buvo šilta, ramu, gera...<br /><br />Grįžę į prieplauką dar turėjome porą valandų paklaidžioti po parduotuves. Pagaliau ir tos parduotuvės pasidarė labai vienodos- juk beveik visos jos arba juvelyrinių dirbinių arba suvenyrų. Jei tai juvelyrinė- tai arba tikrai pigaus sidabro ir pusėtinos kokybės, arba brangakmenių (deimantų, safyrų ir pan), kur tave sutinka pardavėjai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais. Aišku ir šiose viskas kainuoja gerokai mažiau nei JAV, bet reikia stengtis derėtis iki nukritimo, nors šiose parduotuvėse tai ne visada padeda.<br /><br />Po vakarienės nuėjome į Paveikslų aukciono galeriją, kur buvo pristatomi “didelių vardų” paveikslai. Eksponuojamas buvo Salvadoro Dali septynių paveikslų komplektas “Destino” (likimas, lemtis). Labai įdomi šių paveikslų sukūrimo istorija. Dar antrojo pasaulinio karo metais dailininkas Salvador Dali kartu su Voltu Disnėjumi kūrė bendrą projektą - animacinį filmuką “Destino” pagal meksikietišką meilės dainą, kuris del finansinių sunkumų tada neišvydo dienos šviesos. 22 piešiniai ir 135 animacinio filmo eskizai nugulė į lentynas daugiau nei 50-čiai metų. Volto Disnėjaus sūnėnas, tvarkydamas dėdės archyvą atrado neužbaigtą didžiulį Salvadoro Dali projektą. Taip po daugelio metų gimė vos dešimties minučių filmukas “Destino” ir paveikslų rinkinys.<br /><br />Man kažkada teko būti Salvadoro Dali muziejuje Ispanijoje ir šiek tiek buvau susipažinusi su Dali siurrealizmu. Matyt, mano visa povyza šaukte šaukė “Noriu!”, nes Edvardas paklausė ar aš norėčiau šio rinkinio. Labai, pasakiau. Taigi, įsigijome tai, ko visai neplanavome. Gerai, kad išsimokėti galima per metus. Kartu gavome ir DVD su filmu, kuris dar nedemonstruotas didžiajame ekrane. <br /><br />Dar tą patį vakarą nusipirkome ir Rembrandto graviūros darbą “Golfer” (Golfo žaidėjas).Tai kopija, padaryta gerokai veliau, nei originalas, pagal ta pačią originalią graviūros plokštelę. Taigi, namuose apsigyveno keletas garsių vardų. Juokaujame, kad reikia dar vieno kambario be sienų tik paveikslams.<br /><br />Kad oficialiai apiforminti šiuos pirkinius reikėjo sekančią dieną sudalyvauti paveikslų aukcione ir “statyti” už juos.<br /><br />Laivo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje paskutinę dieną vyko loterija, kurioje dalyvavo kuponai, gauti perkant prekes toje parduotuveje (už kiekvieną ten išleistą šimtą dolerių – vienas kuponas). Kadangi, as ten pirkau rankinuką, turėjau vieną kuponą ir su juo 16-ą valandą numaskatavau į parduotuvėlę. O ten jau buvo geras šimtas žmonių ir daugiau. Ar galejo man kas nors tada priminti, kad ir už tanzanito auskarų pirkimą gavau krūvą kuponų?<br />Lygiai paskirtą valandą iš didelės stiklinės vazos buvo ištraukta pirma kupono šaknelė ir perskaitytas jos numeris. Aš žvilgtelejau į savąjį – ne, ne mano. Visiems keista buvo tai, kad neatsišaukė jo savininkas. Traukė kitą. Skaitomas numeris, savininko ir vėl nėra. Gal tik penktos ar šeštos ištrauktos kupono šaknelės savininkė gavo didžiulį krepšį su penkių šimtų dolerių vertės dovana.<br /><br />Kai vėliau vakare dėjausi daiktus į lagaminus, stalčiuje pamačiau visai užmirštą baltos odos mažytį maišelį su šešiais kuponais, kuriuos man davė, kai Edvardas nupirko tanzanito auskarus... Tarp jų ir buvo tie numeriai, kurių savininkas turejo laimėti brangią dovaną loterijoje.<br /><br />Kai aš kažką suklykiau, Edvardas net išsigando: kas atsitiko? Atsitiko tai, kad aš pamiršau, kad aš juos turėjau. O Edvardui visai nei į galvą, kad juos man davė....<br /><br />Kai sekmadienio rytą prabudome apie 6 valandą ryto, laivas nebejudėjo. Galvojome, jau esame uoste. Panašiai ir buvo. Tik .... netoli nuo uosto. Išėję į balkoną pamatėme tiršto nepermatomo rūko sieną.... Nei vandens nesimatė, nei aplamai nieko kito, išskyrus pilką sieną palei pat nosis. Lyg kas būtų iš plytų sumūrijęs per naktį...<br /><br />Galvestono uostas nepriiminėjo laivų dėl oro sąlygų. Stovėjome kažkur (kas žino kur) ir laukėme kol rūkas išsiskirstys. Gardas su Beth susinešė savo daiktus į mūsų kajutę. Visiems kartu buvo smagiau. Jų lėktuvo reisas į namus iš Hjustono oro uosto buvo 14-ą, mūsų – valandą vėliau. Nuo Galvestono iki Hjustono – mažiau nei valandėlė kelio greitu taksi. Po porą kartų sulakstėme pavalgyti: nervai darė savo. Visos valgymo vietos buvo atidarytos (ir iš kur jie dar maisto turėjo, nes tai jau nebeplanuotas maitinimas buvo). Prieš pat pusiaudienį buvo paskelbta išsodinimo iš laivo tvarka pagal lėktuvų reisų laiką iš Hjustono oro uosto. Mes pakliuvome į priekį. Gal tik pusvalandį užtrukome kol praėjome visus formalumus ir patikrinimus. Ir taksi į Hjustoną pagavome labai greitai. O pastarasis, ne važiavo, bet skrido. Visi visur spėjome. <br /><br />Kaip gerai, kad apsiėjome be blogų siurprizų. Ir taip netoli būta vieno malonaus...<br /><br /><br />La Finita! <br /><br /> <br /> <br /><br /> <br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-478351824982794059?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-62384438526426221322008-03-06T12:32:00.003-07:002008-03-06T12:43:56.775-07:00<table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><tbody><tr height="100%" width="100%" unselectable="on"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><span style="font-size:130%;"><strong>Internetinė pažintis, nutiesusi kelią iš Lietuvos į New Mexico</strong> </span><span style="font-size:85%;">(2008 sausio 5 d. numeris)</span><br /><strong><span style="font-size:130%;"> </span></strong><br />Vita Malinauskienė<br /><br />Išgirsti lietuviškai kalbant Chicago ar Los Angeles tikrai nėra staigmena, tačiau sutikti lietuvį New Mexico valstijoje – sutikite, retenybė. Tradiciškai iš Lietuvos atvykstantys į JAV čia buriasi vieni greta kitų, taip galėdami lengviau pradėti savo naująjį gyvenimą svetimame krašte. Vita Henderson, nebuvo viena iš tų – prieš septynerius metus į tolimą ir lietuviui mažai pažįstamą New Mexico žemę ją atvedė meilė. Vita sako, jog šioje valstijoje, gerai paieškojus, gal ir atsirastų koks dvidešimt lietuvių, kuriuos ji labai norėtų suburti į vieną krūvą ir surengti smagų susibėgimą.<br /><br /><strong>Vita, taip kaip Jūs sutikote savo lemtingą meilę už kalnų ir jūrų – tolimojoje New Mexico valstijoje?</strong><br />Aš nepriklausau tai vadinamų “ekonominių“ emigrantų bangai, išvykusių iš Lietuvos dėl geresnio darbo ar pan. Darbu Lietuvoje niekada nesiskundžiau. Paskutinysis darbas, kurį turėjau prieš išvažiuodama iš Lietuvos buvo labai geras darbas tuometiniame Žemės ūkio banke Vilniuje - Tarptautinio departamento direktoriaus pavaduotojos pareigos. Nebuvo jokio prasmės jį mesti ir lėkti ieškoti kažko geriau. Buvau netekėjusi, mėgau keliauti, turėjau daug draugų... Įvyko taip, kad aš ir mano tada būsimas vyras 2000 metų vasarą vienu metu atsidūrėme toje pačioje internetinėje erdvėje - www.friendfinder.com tinklapyje. Aš pamaniau, oi, kaip smalsu, pabandysiu, gal kas ims ir man parašys. Tuomet net neturėjau jokių minčių apie išvažiavimą iš Lietuvos. Parašė. Tarpe kitų ir Edward, mano būsimas vyras. Su juo buvo labai lengva ir paprasta bendrauti - pirmiausia elektroniniais laiškais, po to telefonu, o po kelių mėnesių, lapkričio pabaigoje, savaitę praleidome Prahoje, na o Kalėdoms ir Naujiesiems Metams jis atvažiavo į Lietuvą. Lietuva tokiu metu juk buna šlapia, tamsi, vėjuota, debesuota, lietinga, o visa saulė, kaip mes juokaujame, buvo Naujosios Meksikos valstijoje. 2001 balandyje atvykau jo aplankyti į JAV ir gegužyje apsivedėme. Jis tuo metu gyveno Naujosios Meksikos valstijoje ir dirbo Los Alamos Laboratorijoje. Ir štai jau ateinantį gegužį bus 7 metai, kai mes kartu. Man tai gal nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio - aš turėjau visus jausmus sudėlioti į stalčiukus, gerai suvirškinti, suvokti kas įvyko ir pan. O jis, kaip man sakė, pajautė tą “klinktelėjimą” labai greitai.... Mano lietuviška kilmė vyrui visai netrukdė, jis gerai išmano pasaulio istoriją, todėl žinojo, kas ten buvo, kaip ten buvo ir visa kita. Jis pats, būdamas 16-metis dar 1961 metais pagal mokinių apsikeitimo programą lankėsi Vakarų Vokietijoje ir 3 mėnesius gyveno vokiečių šeimoje, taigi, jokių siurprizų nei Lietuvoje nei mano kilmėje nerado. Mes suradome daug bendrų dalykų - mėgstame keliones, smagią kompaniją, gerą vyną, klasikinę muziką, tas pačias spalvas, mėgstame stebėti saulėlydžius, jis labai išmano astronomiją ir apie kiekvieną žvaigždę ar planetą gali ilgai pasakoti ir vidurnakty išversti mane iš lovos ir lėkti į lauką krentančių meteoritų žiūrėti... Jis yra inžinierius, matematikas, fizikas ir plius, romantikas! <br /><br /><strong>Kokie buvo Edward pirmieji įspūdžiai apsilankius Lietuvoje?<br /></strong>Edward tą pirmą kartą Lietuvoje praleido dvi savaites. Pamilo lietuvišką šokoladą ir Švyturio alų. Jis jau prieš kelionę į Lietuvą buvo pabuvojęs daugelyje pasaulio vietų, dirbo Egipte, Saudi Arabia, lankėsi Vakarų Europoje (Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje), taigi Lietuva jam nebuvo kažkas tokio labai egzotiško. <br /><br /><strong>Ko šiandien ilgitės iš Lietuvos?</strong><br />Su draugais, brolio šeima ir mylima teta nuolat bendraujame internetu, kasmet lankausi Lietuvoje. Vadinamos nostalgijos nejaučiu. Kai būnu Lietuvoje, stengiuosi atsivalgyti šviežių pyragų-pyragėlių, šokoladinių sūrelių, įvairiausių pieno gaminių... Čia, Naujosios Meksikos valstijoje, yra kitokio maisto įvairovė, kuri skiriasi nuo lietuviškojo: naudojami kitokie prieskoniai, maistas yra aštresnis, ir jis man jau ima patikti.<br /><br /><strong>Ką pamilote Amerikoje?</strong><br />Myliu mūsų valstijos klimatą, švelnias žiemas, karštas ir sausas vasaras. Myliu vietą, kurioje gyvename - 30 minučių nuo Santa Fe ir tiek pat nuo Los Alamos, pusantros valandos nuo Albuquerque. Myliu nuostabius saulėlydžius ir vasarą apsilankančius kolibrius. Myliu mus supančia ramybę, priešais stūksantį Juodąjį kalną (Black Mesa), didelę plačią erdvę, skurdžius dykumos augalus ir labai labai myliu kalnus. Visa tai turiu čia.<br /><br /><strong>New Mexico – kuo ypatinga ši vieta? Kuo kitokia?</strong><br />Kalnai, sausas klimatas, didžiulė erdvė, kai žvilgsniui yra daug vietos į tolį, kai saulė šviečia 300 dienų per metus... Kai nereikia aulinių žieminių batų ar kepurių, kai kartais degintis galima ir žiemą... Pas mus nėra milijoninių didmiesčių su nesibaigiančiomis transporto spūstimis, pas mus daug gryno neužteršto oro. Myliu New Mexico sostinę Santa Fe su jos ypatinga architektūra ir senamiesčiu. Visa tai ją skiria nuo kitų valstijų.<br /><br /><strong>Su vyru Edward nuolat daug keliaujate – vos grįžę iš vienos kelionės jūs jau planuojate kitą. Ar tiesa, kad dėl kelionių metėte darbą?</strong><br />Iki šių metų balandžio dirbau Los Alamos County (virš 4 metų). Prieš porą metų vyrui išėjus į pensiją ir mums pradėjus planuoti daugiau kelionių, man nebeliko laiko... darbui. Nusprendėme, kad reikia jį mesti. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Ir tai yra nuostabiausias periodas mano gyvenime. Priiminėjame svečius - šiais metais pas mus lankėsi Edward sesuo su vyru, jo draugas su žmona, porą mėnesių pas mus praleido mano brolis su broliene, aprodėme jiems gražiausias mus supančių valstijų ir Naujosios Meksikos vietas. O jų daug - eilė kanjonų, Arkų parkas, graži Colorado gamta... Rudeniop patys važiavome į Lietuvą ir aš turėjau didžiulį malonumą ten pabūti net 5 savaites vietoje įprastų 2-3, kuomet dar dirbdavau. Gruodžio pradžioje pabuvojome jau 4-ame kruize. Per Kalėdas lankysimės Dalase pas Edward sūnėną. Sausyje vėl lauksime apsilankančio mano brolio. Be kelionių ir svečių dar labai myliu gėlininkystę, fotografiją, knygas (kalnus knygų kiekvieną kartą parsivežu iš Lietuvos). Pradėjau lankyti plaukimo pamokas (taip! tik sulaukus 50-ties!), nes iki šiol turėjau didžiulę baimę ir dabar jaučiu, kaip aš tą baimę nugaliu. Planuoju atgaivinti prieš porą metų pradėtas pianino pamokas... Užsiėmimų tiek daug! Taip pat po kiekvienos kelionės darau detalius kelionių aprašymus ir mano draugai Lietuvoje vadina juos “knygomis” ar “romanais”, nes jie būna labai ilgi. Mėgstu krepšinį ir seku NBA varžybas, ypač tų komandų, kuriose žaidžia lietuvaičiai. Mano vyras prieš porą metų pats pasigamino lenktyninį VW vabalą ir dažnai dalyvauja žiedinėse lenktynėse Albuquerque. Anksčiau yra lenktyniavęs su Porsche ir Formules V tipo lenktyniniais automobiliais. Labai įdomu kartu su juo važiuoti į lenktynes ir ypač įdomios buvo šią vasarą San Franciske 24 HRS LeMons. Ir kada dirbti?<br /><br /> <strong>Kokias vietas kelionių metu jau aplankėte? Kurios pasirodė įspūdingiausios?</strong><br />Gruodžio 9 grįžome iš 4-ojo kruizo. Du iš jų buvo Karibų jūra, vienas Didžiajame vandenyne- lankėmės Jamaikoje, Grand Cayman Island, Meksikoje (Mexican Riviera), Belize. Kruizas Viduržemio jūra buvo ypatingas ir bene pats įdomiausias- 2006 pavasarį plaukėme iki Libijos stebėti pilno saulės užtemimo. Kelionę pradėjome Italijoje iš Genujos uosto, sustojome Neapolio, Pompėjos, Sicilijos uostuose, lankėmės Egipte, Libijoje, Maltoje... Saulės užtemimo stebėjimas Libijos dykumoje yra su niekuo nepalyginamas patyrimas.<br /><br /><strong>Žinau, kad grįžusi iš kiekvienos kelionės visada ją detaliai aprašote ir skelbiate interente. Koks jūsų tinklapio adresas, kur būtų galima pakaityti apie jūsų patirtus įspūdžius?</strong><br />Ačiū už idėją susikurti savo tinklapį, nes aš jo dar neturiu. Kelionių aprašymai publikuoti anykštėnų svetainėje <a href="http://www.anykstenai.lt/">www.anykstenai.lt</a>. publikacijų skyrelyje. Už tai aš esu labai dėkinga svetainės administratoriui Tautvydui Kontrimavičiui. <br /><br /><strong><span style="color:#ff0000;">(Naujiena: jau sukuriau savo blogą </span></strong><a href="http://www.avevita.blogspot.com/"><strong><span style="color:#ff0000;">www.avevita.blogspot.com</span></strong></a><strong><span style="color:#ff0000;">, kur ir bus talpinami visi kelionių aprašymai ir ne tik.)</span><br /></strong><br /><strong>Ar pamilo vyras lietuvišką virtuvę? Kokius patiekalus dažniausiai gaminate namuose?</strong><br />Negaliu pasakyti, kad vyras labai pamilo lietuvišką virtuvę. Jis mėgsta kai kuriuos lietuviškus patiekalus - bulvinius blynus, morkų blynelius, cukinijų blynelius, bulvių plokštainį, kalėdinius kučiukus, labai mėgsta šakotį, kurį užsisakome pas lietuvius Conecticut valstijoje. Bet jo pagrindiniai patiekalai išlieka jam įprasti. Jis yra mėsos mėgėjas, aš - lengvesnio maisto, taigi dažnai gaminamės atskirai. Jis turi keletą patiekalų pagal savo mamos receptus ir aš kai kuriuos labai pamėgau. Bet kodėl jis ar aš turėtume laužyti savo įpročius? Juk čia pasirikimas toks didelis kiekvienam skoniui. <br /><br /><strong>Ar jūsų dabartiniai namai alsuoja lietuviška dvasia?</strong><br />Lietuviškų rūtų neauginu. Gal net neaugtų, joms čia būtų per karšta... Namuose turime iš Lietuvos parsivežtų paveikslų su Vilniaus senamiesčio vaizdais, padovanotų gobelenų su Vilniaus, Nidos, Trakų ir t.t. vaizdais, brolio padovanota Stanislovo Petraškos “akmeninį” paveikslą su Jono Biliūno paminklu ir žaliomis siūbuojančiomis kvepiančiomis pušimis... Myliu lietuviško stiklo dekoratyvinius gaminius, dirbinius iš medžio, turiu mėlynojo gintaro juvelyrinių dirbinių iš Lietuvos, dar mamos ir močiutės austų antklodžių ir lininių rankšluosčių... Kai dar gyvenau Lietuvoje, turėjau nedidelį butelį Vilniuje, ką ten labai pridekoruosi jame, taigi ir patirties, kaipo tokios, neturėjau. Abiem su vyru patinka panašios spalvos, taigi dėl to jokių problemų nebuvo. Pas mus daug kas gelsva, natūralaus medžio spalvų, vyšninės, mėlynos spalvos.... <br /><br /><br /><strong>Papasakokite apie savo mažuosius augintinius, kurie karaliauja jūsų namuose.</strong><br />Namuose gyvena dvi katės – Lota ir Čipa. “Originali” Lota gyvena Vilniuje ir tai yra mano krikšto sūnaus kalytė. “Originali” Čipolina (arba Čipa) buvo mano tetos kalaitė. Be šių dviejų “panelių”, mano vyro dirbtuvėse gyvena du “kavalieriai” - katinai Smoky ir Dusty. Visus keturis labai mylime. Čipa yra ypatinga tuo, kad “moka” labai daug garsų, ji savo norus ar nuotaikas išreiškia vis kitokiu garsu ir ji moka jų gal 50... Ji labai prisiriša prie žmonių ir labai “myli” mano brolį, taigi jau laukia jo atvažiuojančio... Lota yra mano katė. Kai aš pastarąjį kartą pasilikau ilgiau Lietuvoje, o vyras grįžo po poros savaičių, Lota sėdėdavo viršuje ant laiptų į antrą aukštą ir manęs neradusi graudžiai kniaukdavo. Už tai, kai aš grįžau, ji nenulipa nuo mano kelių... <br /><br /><strong>Juokaujama, kad kiekviena moteris privalo turėti asmeninį stomatologą, ginekologą ir kirpėją. Lietuvės Čikagoje naudojasi lietuvių kirpėjų, kosmetologių ir net stomatologių paslaugomis. Kaip jūs ten išsiverčiate savo krašte?</strong><br />O taip! Man sunkiausia išsiversti be mano kirpėjos Dianos Kinderienės iš „Simonos“ LUX salono Vilniuje. Ją pažįstu jau gerokai virš 20 metų ir būdama Lietuvoje visada pasinaudoju jos paslaugomis. Kai jau garbanos užauga per daug, lankausi pas amerikietį kirpeją Santa Fe, kuris yra gal jau 8-asis išbandytas kirpėjas čia New Mexico ir kuris yra geriausias iš to aštuoneto. Medikų lietuvių nelabai čia yra, taigi lankausi pas Los Alamos Medical Center gydytojus. <br /><br /><strong>Ko labiausiai trūksta Jums gyvenant Amerikoje?</strong><br />Manau, kad nieko. Turiu gražius namus, mylintį vyrą, įdomų gyvenimą. Ko dar gali trūkti? Nebent mano kirpėjos Dianos!<br /><br /><strong>New Mexico lietuviai – kiek jūsų yra, ar dažnai susitinkate?</strong><br />Suradus visus New Mexico lietuvius gal koks 20-25 susirinktų. Prieš gerus metus mūsų buvo gal kokių 10-15 susirinkę pas kitą lietuvaitę Dalią (beje irgi anykštėnę – koks mažas tas pasaulis!), gyvenančią Albuquerque. Ji gyvena New Mexico jau daug ilgiau, taigi, daugiau ir lietuvių pažįsta. Mes su ja nuolat palaikome ryšį. Dažnai susitinku ir su kita lietuvaite, Zita iš Santa Fe. Labai norėtųsi kažkada su visais mūsų valstijos lietuviais į vieną krūvą susieiti. Mano emailas <a href="mailto:avevita@valornet.com">avevita@valornet.com</a>, taigi rašykite man New Mexico lietuviai!!! Ir ypač tie, kurių dar nepažįstu. Bandytume kokį susibėgimą pavasariop suorganizuoti, kai tulpės visomis pavasario spalvomis pražys... <br /><br /><br /><strong>7 KLAUSIMAI PRISISTATYMUI:</strong><br />1. Zodiako ženklas- Avinas<br /> 2. Gimtasis miestas - Anykščiai 3. Įgyta profesija- ekonomisto 4. Šeima- mano vyras, mano brolis ir jo šeima, mano teta Stasytė. Ir Čipa su Lota!<br /> 5. Namai- uostas į kurį visada sugrįžti: čia, New Mexico, ir Lietuvoje 6. Automobilis – dabar vairuoju VW Jetta. Vyras žada atrestauruoti man senąjį oranžinės spalvos 1968 Ford Fairlane 500….(for fun…). 7.Mėgiamiausi:<br /> * knyga - mėgiamų labai daug. Iš lietuviškų labai patiko neseniai skaityta anykštėno Rimanto Vanago “Pabėgėlė”. Vieno vienintelio mėgiamo autoriaus ar knygos neturiu. Aš skaitau taip: vieną lietuviškai, kitą- angliškai ir tt. Aš turiu labai daug knygų lietuvių kalba, o vyras turi didžiulę biblioteką angliškai, taigi skaitymo niekad nepritrūksiu.<br /> *filmas – labai mėgstu europietišką kiną; daug kartų žiūrėjau italų filmą “Gyvenimas puikus”. Myliu senąjį amerikietiškąjį “Hatari, hatari!” – be galo linksmas! Mėgstu amerikietiškus filmus su Robert Redford, Kevin Kostner, Denzel Washington, Thom Hanks, Judy Foster, Klint Istvud ir tt. <br /> *muzika - myliu daug ką: lietuvių liaudies muziką, džiazą, bliuzą, nemirtingąją klasiką….<br /> *alkoholinis gėrimas –itališkas vynas<br /> *parduotuvė – kur parduoda šviežias bandeles, nes ją galima rasti pagal kvapą... Tokios parduotuvės buvo Italijoje...<br /> *spalva – mėlyna, vyšninė<br /><br /><br /><br /><br /></td></tr><tr hb_tag="1" unselectable="on"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-6238443852642622132?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-53340583239538716362008-02-25T14:41:00.003-07:002008-03-05T17:31:21.820-07:00<a href="http://2.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M2sO74IPI/AAAAAAAAAg8/gcF_TmNQoDU/s1600-h/ed+(31).JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171036930702844146" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://2.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M2sO74IPI/AAAAAAAAAg8/gcF_TmNQoDU/s320/ed+(31).JPG" border="0" /></a> 3 dalis<br /><br />Mazatlanas (Mazatlan), Meksika<br /><br />Gruodžio 14, ketvirtadienis<br /><br />Į Mazatlano uostą laivas įplaukė ankstyvą rytą. Tai komercinės-prekybinės paskirties uostas, užstatytas įvairaus dydžio, spalvų ir formų konteineriais. Be išvystyto turizmo ir aukštos kokybės kurortinės paskirties vietų Mazatlane bujoja ekonomika ir jūrų uostas, žinomas nuo 16-o amžiaus, yra svarbi Mazatlano ekonomikos dalis. Mazatlane gaminamas populiariausias Meksikoje alus, yra didelė krevetes gaudančių žvejybinių laivų flotilė.<br /><br />Pirmieji turistinės paskirties viešbučiai buvo pastatyti sportinės žūklės mėgėjams iš Jungtinių Valstijų ir Kanados. Viešbučių savininkams pradėjus reklamuoti savo verslą, pamažu pradėjo vystytis turizmas. Mazatlano miestas sukoncentruotas dvejose vietose: “Zona Dorada” – auksine miesto zona, viešbučiai, restoranai ir tviskančios parduotuvės. Piečiau yra miesto centras - senamiestis, “miesto širdis”. Abi miesto dalis jungia vaizdinga, smėlėta, paplūdimių pakrantė. <br /><br />Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė autobusu į Siera Madre kalnus. Labai apsidžiaugėme gidu, kuris jau daugelį metų dirbo šį darbą, gerai jį išmanė, žinojo kas mums galėjo būti įdomu, o kas ir nelabai.<br /><br />Pirmoji vieta, kurioje sustojome, nedidelė moliniu plytelių, skirtų namų išorinei apdailai, gamybos įmonė. Mums išlipant iš autobuso, maža mergytė su šuneliu glėbelyje prašė pinigų; aplink autobusą lakstė pusplikiai vaikai. Ten juk kas dieną sustoja ne po vieną autobusą su turistais iš kruizinių laivų. Pakeliui į plytelių gamybos demonstravimo vietą prekiavo vietos gamybos suvenyrais.<br /><br />Lauke vienas darbininkas demonstravo visą plytelių gamybos procesą. Pusamžis, tik baltomis prakaitu permirkusiomis kelnėmis dėvintis vyras plikomis rankomis iš karučių į formeles drėbė molio-purvo-vandens mišinį. Per dieną jis “padaro” apie 2000 plytelių. Veliau jas 5 dienas džiovina saulėje, tada jas degina lauke iš plytų pastatytoje “degintuvėje”. Darbas sunkus, varginantis, ypač vasaros karštyje. Gidas papasakojo apie visa gamybos procesą, kad tai absoliučiai rankų darbas, jokie įrengimai ar mašinos jame nedalyvauja.<br /><br />Kitas sustojimas buvo nedideliame Malpicos miestelyje, kur aplankėme privačia bandelių kelpyklą. Nuo autobuso, sustojusio miestelio centre, iki kepyklos nuėjome pėsčiomis. Ta gyvenamųjų namu kvartalo gatvelė labai skyrėsi nuo kitu mažu gatvikių – namai buvo šviežiai nudažyti ryškiomis spalvomis, kitos gatvelės buvo pilkos ir niūrios. Mat apsilankymas šioje kepykloje buvo įtrauktas į kruizinių laivų “Sierra Madre” ekskursijos programą.....<br /><br />Netrukus nebereikejo ir gido, būtume ir patys susiradę šviežias bandeles - toks stiprus ir malonus buvo viliojantis jų kvapas.....<br /><br />Gyvenamajame name stovėjo keletas aukštų, lubas siekiančių krosnių, tvyrojo karštis....Tai buvo metų metus trunkantis šeimos biznis....Tik vieną dolerį kainavo pora karštų šviežutėlių nemažo dydžio bandelių. Čia, JAV, panaši šviežia bandelė kainuotų 3-4 dolerius. Jos buvo įvairios – su razinomis, vanile, riešutais, cinamonu... Vieną jų “prarijau” iš karto, kitą pasilikau autobusui.... Buvo be galo skanu, kaip ir visa kita, kas ateina iš vaikystės ir kvepia namais....<br /><br />Kieme saulutėje murkė baltas katinas. Edvardas nepraeis pro katiną jo “nepakalbinęs” ir nepaglostęs....<br /><br />Kitas sustojimas buvo ir vėl mažame miestelyje. Nedidelio namo kieme buvo įrengtas cementinių plytelių vonioms gamybos cechas. Mums gidas nuosekliai papasakojo visą technologiją ir darbuotojas pademonstravo kaip jos gaminamos. Masę plytelėms sumaišo iš cemento ir upės smėlio. Kiekviena plytelė padaroma atskirai. Masės įdedama į formą, ant jos užbarstoma dažų. Plytelei suslėgti naudojamas rankinis sunkus presas. Plytelė “iškepama” taip greitai ir ji tokia stebėtinai graži. Užbarstyti dažai pasiskirsto labai simetriškai, ir atrodo kaip piešinys. Nei jų džiovinti, nei deginti. Buvo galima ir nusipirkti. Kieme jos išdėliotos pagal spalvas- melsvos, žalsvos, rausvos, gelsvos....<br /><br />Dar kitame sustojime apžiūrėjome medinių baldų gamybos įmonėlę. Baldai gaminami beveik tik rankomis, naudojamos tik paprasčiausios medžio pjovimo staklės. Kėdės, stalai, krėslai, spintelės....Viskas labai gražu, įdomus senoviškas stilius, labai prieinamos kainos. Panašių baldų galima įsigyti ir Santa Fe mieste, netoliese nuo mūsų namu Nju Meksiko (New Mexico) valstijoje, bet kaina būtų bent dešimčia kartų aukštesnė. Ten pynė iš vytelių krepšius, gamino nedideles suvenyrines dėžutes, prekiavo juvelyriniais dirbiniais, keramika... Patyriau didelį malonumą derėdamasi dėl gražaus didelio sidabrinio su jūros kriauklele žiedo. Nedaug nuleido, bet vis tiek nuleido....Edvardo prašymu pasiderėjau dėl dviejų iš raudonmedžio pagamintų katinų. Išėjo visai neprastai – du už 35 dolerius, kai už vieną prašė 25…<br /><br />Lėtai kilome į Sierra Madre kalnus. Jie didingi, gražūs, apaugę neįžengiamomis džiunglėmis. Kelias prastas, raitytas, duobėtas….<br />Privažiavome Kopalos (Copalla) miestelį. Aikštelėje palikę autobusą, kylančia į kalną gatvele nuėjome link restorano, kur pietavome. Aplink mus ant asilų, lyg ant dviračių, lakstė vaikai, siūlė kažką parduoti….Nemaniau, kad asilai būna tokie greiti. <br /><br />Restorane mus pasitiko “gyva” meksikiečių “marijači” muzika. Gidas buvo pasakęs, kad pietums bus pats geriausias pasaulyje meksikietiško maisto rinkinys. Na, na, mes su Edvardu pagalvojome, mes juk tiek daug meksikietiško maisto turime šalia savo namų. Ir iš tikrųjų, mes esame palepinti neblogo meksikietiško maisto, taigi ten mūsų niekuo nenustebino.<br /><br />Papietavę pasivaikščiojome po miestelio centrą, užėjome į bažnyčią, kaukių muziejų. Žydėjo medžiai, tikriausiai vyšnios, baltais baltais kvepiančiais žiedais. Gruodyje…<br /><br />Palengvėle riedėjome nuo kalnų žemyn. Skurdūs miesteliukai, dulkini nameliai, katės gainioja vištas, vaikštinėja asiliukai…. Gidas pasakojo apie kalnuose tebeveikiančias sidabro ir aukso kasyklas, apie kalnuose tiesiamus tunelius, apie palengvėle gerėjantį meksikiečių gyvenimą. Tik kurortai tviska ir žiba nuo turistų dolerių. Šiek tiek toliau nuo jų – skurdas. Neveltui mano JAV pilietybės gavimo ceremonijoje daugiau nei pusė naujai legaliai iškeptų Amerikos piliečių buvo iš Meksikos. O kiek jų, pasirenkančių nelegalų imigravimo kelią? Šimtus kartų daugiau….<br /><br />Kadangi niekur nebesustojome Mazatlane buvome apie 15-ą valanda. Trumpam mus užvežė į “auksinę“ miesto dalį ir išleido pusvalandžiui sulakstyti į kokią parduotuvę. Aplink buvo vien juvelyrinės. Užšokome į artimiausią. Visus pasitiko pardavėjos ir kiekvienam įeinančiam buvo įteiktas mažas vokelis su dovanėle- sidabriniu pakabuku. Kaip malonu! Ten buvo per daug gražių dalykų, kad per tokį trumpą laiką būčiau kažką išsirinkusi – akys raibo nuo sidabro ir brangakmenių dizainerių darbų pakankamai gera kaina. O panaudojus derėjimosi meną, ta kaina galėjo pavirsti į ypač patrauklią. Taigi, pusvalandis prabėgo tik apėjus ratą apie visas vitrinas.<br /><br />Šokome į autobusą ir pakrante nudardėjome į uostą. Ten laukė dar vieni spąstai - didelė suvenyrų parduotuvė, kur aš nusipirkau iš raudonmedžio padarytą dramblį. Išbandžiau dar vieną derėjimosi detalę: pasakau savo kainą, kuri dažnai yra pusė man siūlomos, pardavėjas aišku su ja nesutinka, tada as tik pora dolerių savo kainą kilsteliu ir, prekeiviui su ja nesutikus, nueinu į šalį, sakydama, ne ne, tai per daug... Tada beveik visada pardavėjas mane pasiveja ir derybos tęsiamos. Aš “savo kainą” padidinu dar pora dolerių ir prekė mano. Tai Meksikoje geležinė taisyklė: derybas pradėk nuo pusės kainos ir eik į šalį. Pardavėjas tikrai norės daiktą parduoti ir tave susiras.... O tada jau tu vadovauji paradui.<br /><br />Apie šešioliktą valandą jau buvome laive ir šios dienos kelione labai buvome patenkinti. Gal ir nematėme prabangaus kurorto, bet nors šiek tiek susipažinome su tikrąja Meksika.<br /><br />Po vakarienės vėl turėjome progą išlenkti po stiklą šampano. Kajutėje radome kvietimą apsilankyti paveikslų aukciono galerijoje, kur bus supažindinama su JAV dailininko Peterio Makso (Peter Max) ir kitų dailininkų darbais. Diena buvo puiki.<br /><br /><br />Kabo San Lukas (Cabo San Lukas), Meksika <br /><br />Gruodžio 15-oji, penktadienis<br /><br />“Cabo by Land and Sea” – “Kabo žeme ir jūra”. Taip vadinosi mūsų pasirinkta ekskursija paskutiniame sustojime Meksikoje.<br /><br />Nedideliais laiveliais buvome išgabenti į krantą, į didžiulę mažų baltų laivelių prieplauką. Ten buvo jų tūkstančiai. Prieplauką supo kalnai ir juose baltuojantys dideliais langais į vandenyna žiūrintys namai. Mes sekėme savo ekskursijos gidą link nemažo laiviūkščio, na gal pora šimtų žmonių ten tilptų. Sulipome visi ant denio. Ten staliukai, kėdės, gaivinamieji gėrimai..... Iš viso mūsų buvo gal apie šimtą. Laukėme prasidedancios 45 minučių kelionės iki paties piečiausio Baja California pusiasalio ir valstijos taško (“Baja California”- Žemutinė Kalifornija, tai yra viena is Meksikos valstijų).<br /><br />Laivui palengva pradėjus judėti piečiausio taško link, per garsiakalbį skambėjo komentarai apie povandeninį gyvenimą, ekologijos problemas, apie Baja California valstijos istoriją. Pietinis taškas- tai yra akmeninių uolų eilė, ”nuo kranto įžengusių į vandenį”. Kai kuriose uolose vanduo, vėjas ir laikas suformavo arkas. Sklandė žuvėdros, ant akmenų saulutėje kepinosi jūrų liūtai, mažomis motorinėmis valtelėmis aplink zujo turistai. Visoje pakrantėje rikiavosi kotedžai, viešbuciai, baltame smėlyje žaliavo palmės, ant akmeninių uolų tviskėjo prabangių vilų langai. <br /><br />Prie staliuko buvome su pora, kurią jau matėme mūsų kruiziniame laive ankščiau. Šnekučiavomės, kalbėjome apie ekskursijas ankstesniuose sustojimuose, apie kruizus praeityje.<br /><br />Laivas apsuko aplink patį piečiausią pusiasalio tašką, šiek tiek paplaukė pirmyn, apsigręže ir grįžo atgal į krantą. Nuo vandens sklido maloni vėsuma. Kelionė buvo graži, atpalaiduojanti, informatyvi.<br /><br />Laiveliai prieplaukoje buvo nutūpti tūkstančiais pelikanų. Tai dideli gražūs paukščiai ilgais snapais, plačiais galingais sparnais. Jų buvo visur, jie nesibaidė žmonių, mat ten jie buvo ir maitinami.<br /><br />Per prieplauką nuskubėjome autobusų link toliau tęsti savo ekskursijos, ši kartą - žeme.<br /><br />Pirmoji stotele- nedidelė stiklo pūtimo gamyklėlė. Ramaus veido vyriškis atrodė net nepastebėjo į jį susmigusių dešimčių smalsių žvilgsnių. Jis mums pademonstravo kaip iš kelių nedidelių stiklo duženų galima padaryti kad ir angelą. Beje, ten naudojamas tik naudotų sudaužytų butelių stiklas. Procesas buvo taip detaliai atidirbtas, kad du jauni pagalbininkai atsidurdavo tiksliai tą minutę tam tikroje vietoje. Ant ilgo įrankio, laikančio besiformuojantį angelą, galo jie uždėdavo kažkokią jau minkšto stiklo detalę, kuri po sekundės pavirsdavo sparnais ir pan. Kurenosi kelios didelės krosnys, buvo karšta. Tie jauni vyrai dar tik mokėsi stiklo pūtimo amato iš daugybės metų patirties turinčio meistro.<br /><br />Gamyklos patalpose buvo ir parduotuvė, kurioje iki lubų prikrautose lentynose žibėjo įvairiausių spalvų stiklo dirbiniai. Galima buvo įsigyti tik iš stiklo papuošalu padarytą kalėdinę eglutę, ivairiausių vazų, figūrėlių ir dar daug ko.<br /><br />Kita stotelė buvo Sunset Da Giorgio (Da Georgio saulėlydžio) restoranas. Jis stovėjo ant įlankos kranto nuo kur atsivėrė vaizdas į vandenyną įbridusias uolas ir į visą Kabo San Luko pakrantę. Restorane pasiūlė šaltų gėrimų. Stilingas pastatas atrodė kaip baltas lengvas paukštis ant uolos, mat pastatytas buvo pagrindinai iš stiklo. Vandenyno pusėje buvo graži terasa iš įvariausių formų ir spalvų akmens; raibuliavo mėlynas baseinėlis, spyglius kaip ietis atkišę laikė didžiuliai kaktusai. Staliukai, suoliukai kvietė prisėsti ir grožėtis idealiai sutvarkyta aplinka bei vaizdu į vandenyną. Aš jau norėjau ten pasilikti kokiai savaitei……Tokia ramybė, nežiurint į tai, kad aplink arba jau stovėjo viens prie kito prisiglaudę viešbučiai arba dar tik vyko statybos. Netoliese, žemai prie pat vandenyno, virė darbas: šurmuliavo būriai darbininkų, iš sunkvežimių virto akmenys, kažką didelio ir sunkaus kilnojo kranai.<br /><br />Po valandeles mes jau sėdėjome autobuse ir palei vandenyną nutiestu greitkeliu skuodėme į San Jose del Cabo (San Hose miestas, Kabo San Luko priemiestis). Nuo šio momento visame autobuse skambėjo “oh my god”, ”it is beautiful” (o dieve; tai gražu) ir panašiai. Išplėstos akys susmigo į dešiniuosius autobuso langus ir susižavėjimo šūksniai netilo iki pat miesto…<br />Vandenyno pakrantė, viešbučiu ir kurortų kompleksai, palmių giraitės ir gėlynai, hektarai gėlynu, jūros raudonų gėliu, vandenynai geltonų, marios mėlynų…. To ir nesusapnuotum. Be galo įspūdinga ir gražu. Bet autobusas lėkė greitai, tai grožis, kaip vaiduoklis, čia yra, o čia jau nebėra….. Kaip norečiau ten bent savaitei; fotografuočiau ir filmuočiau kiekvieną palmę, kiekvieną žiedą, kad panorus turėčiau juos po ranka ir žiurečiau….<br /><br />San Jose miestas yra didžiulė priešybė Kabo San Lukui. Tai tikra Meksika, ten gyvena meksikiečiai, vargšai, vidutiniokai ir visi kiti.<br /><br />Tik prasidėjus miestui sušmėžavo keletas tvora aptvertų ir saugomų daugiabučių pastatų – ten gyvena amerikiečiai. Jiems iki vandenyno vos kelios minutės. Mes pro autobuso langą matėme tik keletą tokių kvartalų, bet gidė užsiminė, kad jų yra ne vienas ir ne du. <br /><br />Autobusas sustojo miesto centrinėje aikštėje. Buvo karšta. Ne taip kad va, ai, kaip karšta, ten buvo labai labai karšta…. gruodžio mėnesį. Saulėje turėjo būti virš 50 C ir daugiau. Jokio vėjelio. <br /><br />Pirmas vaizdelis buvo sunkiai suvokiamas. Miesto aikštėje prakaituoja išpuošta Kalėdinė eglė. Iš baltų vielų “nupinti” tuščiaviduriai seniai besmegeniai dairosi pavėsio - o jei ištirps ir nesulauks Kalėdu? Net akyse raudonuoja nuo kalėdinių poinsetijų… O karštis neišpasakytas, norėjosi tik tūnoti medžių šešėlyje. Pasirodo, Kalėdos ateina ir ten, kur karšta.<br /><br />Gavome apie porą valandų pasilakstymui. Edvardas susirado suoliuką pavėsyje ir pasakė, aš būnu čia ir aš niekur neinu. Mat į tą pavėsi jau kėsinosi ne vienas ir ne pora. Aš pamaniau, reikia pasiganyti.<br /><br />Pirmiausia, galvoju, susirasiu tualetą. Va čia ir buvo daugiausia laiko atėmęs reikalas. Įšokau į vieną juvelyrinę (centre buvo tik tokios, kitokių parduotuvių nesimatė) ir žiūriu, masė žmoniu, ką gi čia jie perka? Ogi eileje prie tualeto stovi. O jis tik vienas, tiek vyrams, tiek moterims. Antrame parduotuvės aukšte irgi buvo tualetas, bet ten nebuvo nei vandens nei elektros. Kondencionieriaus parduotuvėje nebuvo. Visa poilgė eilė šluostėsi žliaugiantį prakaitą. Na, 45 minutės buvo “užmuštos”. Kaip kalbėjo žmonės, kitos parduotuvės arba neleidžia “kruizininkams” naudotis tualetais arba tos, kurios leido, irgi buvo apgultos eilemis. Taigi….<br /><br />Parduotuvė, kuri prekiavo meksikietiškojo opalo juvelyriniais dirbiniais, matyt, pamačiusi atvykus keletą pilnų autobusų kainas mestelėjo stipriai į dangų, nes jos buvo daugiau nei neįkandamos. O be reikalo, juk nuo to pirkėju tik mažiau. Bent aš tik dėl tos priežasties apsukus ratą palei vitrinas nėriau atgal į karstį. Beje, toje parduotuvėje buvo ganėtinai vėsu, tikriausiai manė, kad va, čia tai jie ilgai užsibus ir viską iššluos. Ne, ne…..<br /><br />Tame miestelyje nesudariusi jokio prekybinio sandėrio, oi ne, pirkau ledų, grįžau prie Edvardo ir įsispraudžiau šešėlyje ant suoliuko.<br /><br />Vienas dalykas buvo savotiškai įdomus. Gatvėse girdėjosi daug švilpukų. Ogi prie kiekvienos sankryžos vietoje šviesoforų buvo po policininką, kurie švilpdavo automobiliams, kad šie praleistų pėsčiuosius. <br /><br />Po kelių minučių visi sėdėjome kondencionierių atvėsintuose autobusuose. Lipti vėl laukan nebebuvo jokio noro.<br /><br />Bet mūsų laukė dar viena stotelė – kaktusų parkas. Edvardas griežtai “ne”, dar kokia dešimtis žmonių irgi liko vėsiame autobuse. Aš išlipau kelioms minutėms pasižvalgyti. Didelio įspūdžio šis parkas nepaliko, nes Arizonos valstijoje teko būti Dykumų botanikos sode, kuris gal šimtą kartų didesnis už šį parką ir daug didesnė kaktusinių augalų įvairovė. Gana greitai grižau vidun. Vairuotojas neišjungė autobuso variklio, kondencionierius irgi dirbo, taigi buvo maloniai vėsu ir gera. <br /><br />Apie septynioliktą valandą buvome laive. Tą vakarą buvo “iškilminga vakarienė”, o tai reiškia, kad visi turėjome būti pasipuošę ir gražūs.<br /><br />Po vakarienės kajutėje radome pakvietimą ateiti taurei šampano į paveikslų galeriją. Negi atsisakysi? O gal duos dvi?<br /><br />Beje, laivas tą vakarą vėl šokinėjo per bangas ir vieno jo stryktelėjimo metu mums būnant galerijoje net pora paveikslų nukrito nuo stovų…..<br /><br /><br />Gruodžio 16-oji, šeštadienis<br /><br /><br />Diena praėjo jūroje. Plaukėme atgal Kalifornijos link.<br /><br />Tą šeštadienį paskutinį kartą nuėjome į paveikslų aukcioną, kur įsigijome prancūzų tapytojo Bellet paveikslą į kompaniją mano<br />laimėtajam. Bet apie tai jau parašyta anksčiau.<br /><br />Pats laikas prisiminti keletą žmonių, kuriuos sutikome laive.<br /><br />Viename iš paveikslų aukcionų šalia mūsų prisėdo šviesiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis. Užkalbintas pasakė, kad šiaip atėjęs pasižvalgyti. Mat jo žmona yra dailininkė, taigi jam įdomu kokių menininkų paveikslai parduodami aukcione ir tt. Sakė, žmona nesveikavo, ji liko kajutėje. Pasiūlė mums kurią dieną pavartyti jo žmonos nutapytų paveikslų nuotraukų albumėlį.<br /><br />Susitikome paskutinį šeštadienį po pietų. Jis – džiazo muzikantas, saksofonu groja bigbendo grupėje, dėsto muziką viename iš Kalifornijos universitetų. Jo žmona tapyti pradėjo neseniai, kai susirgo diabetu ir paliko darbą. Jokio išsilavinimo susijusio su menu neturi. Gyvena jie Kalifornijoje prie vandenyno. Namuose turi įrengtą žmonos paveikslų galeriją-parduotuvę. Ji tapo didelio formato savo draugių portretus, gyvūnus, gamtą. Jos paveikslai ryškūs ir spalvingi. Parduoda brangiai. Tik jos gerai perkamų paveikslų dėka galėjo nusipirkti namą prie pat vandenyno. Pakvietė mus apsilankyti kai būsime Kalifornijoje. Tarp kitko, albumėlis su paveikslų nuotraukomis mums patiko. Tik kainos nelabai.<br /><br />Kita istorija yra apie šešiasdešimtmetį Džordžą (George). Su juo susipažinome pirmą dieną stovėdami įsodinimo į laivą eilėje; jis stovėjo prieš mus. Toks vienišas su didele šiaudine skrybėle. Pamaniau, va vyriskis vienas į kruizą, matyt susimedžios ką nors. Na, ir mintys mano buvo…. Jau tuo metu bandžiau nuspėti jo amžių, daviau apie 50-55. Mes jį vis sutikdavome laive tai po vakarienės, tai po koncerto, tai šiaip kur bebėgantį.<br /><br />Kartą jis su savimi turėjo lauktuvėms nupirktą (taip jis sakė) meksikietiškojo “fire opal” (ugnies opalas) pakabuką. Dirbinys buvo labai gražus: ryškus oranžinis opalas geltono aukso ažūre. Džordžas buvo jį nunešęs juvelyrinių dirbinių įvertintojui (ir toks buvo laive) pažiūrėti ir pasakyti savo nuomonę apie kainą, kurią jis sumokėjo. Aš pamaniau, va, gražią dovaną kažkam nupirko. Kitą kartą sutikome jį prieš koncertą po iškilmingos vakarienės. Visas kostiumuotas, be galo elegantiškas, šypseną prisisegęs, labai jau patrauklus vyras…ir vėl vienas. Na, reiškia, ne medžioti čia atvažiavo.<br /><br />Kai netikėtai laive susitikome paskutinįjį kartą, susėdome pasikalbėti. Išsipasakojo. Jam 60 (aš tik patrigubinau akis!). Prieš pusmetį palaidojo žmoną, su kuria jau eilę metų buvo išsiskyręs, bet nuolat palaikė draugiškus santykius. Turi dukrą studentę. Buvusi žmona sunkiai sirgo. Dukra ruošėsi tekėti. Kaip supratome, Džordžas pakankamai gerai vertėsi, nes dukros vestuvėms išnuomavo rytinėje pakrantėje saloje esančią pilį. Ruošėsi prabangioms triukšmingoms vestuvėms. Bet labii greitai dukros mamai sveikata pablogėjo ir jie nusprendė vestuves atšvęsti tuoj pat. Atšaukė pilies rezervavimą ir vestuvės įvyko ligoninės koplyčioje. Džordžas sakė, kad jo buvusi žmona mirė po keleto dienų ir buvo pati laimingiausia moteris, kad dar sudalyvavo svarbiame dukros gyvenimo momente, nors ir invalido vežimėlyje. Visą gyvenimą ji kolekcionavo skrybėles ir turėjo jų virš trijų šimtų.<br /><br />O Džordžas turi trisdešimt penkerių draugę ir opalo pakabukas skirtas jai. Sakė, kad draugė turėjusi irgi važiuoti į kruizą, bet prieš pat kelionę stipriai peršalo ir jie abu nusprendė kad į kelionę važiuos jis vienas. Laive Džordžas turėjo ne kajutę, bet vadinamus apartamentus…. Tiesa, jis dirba nekilnojamo turto agentūroje Los Andžele ir užsiima komercinių patalpų prekyba.<br /><br />Va ir visa istorija apie sutikto vyriškio vienišas atostogas…<br /><br />Vakare pakavome lagaminus.<br /><br /><br />Gruodžio 17-os, sekmadienio, rytą pasitikome Long Byčo Los Andžele (Long Beach, Los Angeles) jūrų uoste. Netikėtai pastebėjome autobusą besiruošianti važiuoti į Los Andželo oro uosta. Taigi, nebereikėjo nuomoti automobilio.<br /><br />Kadangi visa kelionė buvo tokia sklandi, puiki ir įdomi, turėjo juk kažkas nutikti nemalonaus.<br /><br />Mūsų lėktuvas vėlavo išskristi į Solt Leik Sitį (Salt Lake City), kur mes turėjome persėsti į kitą. Taigi, pavėlavome į jį. Mus nukreipė į Las Vegasą (Las Vegas) ir reiso į jį laukėme apie 5 valandas. Kadangi tą reisą aptarnavo jau kitos oro linijos, mums reikėjo registruotis iš naujo, praeiti visus apsaugos patikrinimus iš naujo, o lagaminai buvo kažkur tai….. Vienu žodžiu, galutiniame Albukerko oro uoste atsiradome pirmadienį 5 valandą ryte be keturių lagaminų. Į namus sugrižome apie 7 ryto. Kai paskambinau savo viršininkui ir pasakiau, kad jaučiuosi per daug pavargusi, kad ateičiau į darbą ir kad imu “sirgimo dieną”, jis liko nepatenkintas, bet aš į darbą tą rytą nebevažiavau. Geriau jau reikėjo sumeluoti, kad peršalau ir susirgau….<br /><br />Lagaminai buvo pristatyti į namus jau sekančią dieną.<br /><br />Na, nežiurint į tai, pati kelionė buvo tiesiog šauni.<br /><br />TAŠKAS.<br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-5334058323953871636?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-32517379774099673112008-02-25T14:37:00.002-07:002008-03-05T17:31:21.820-07:00<a href="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M1u-74IOI/AAAAAAAAAg0/9r6eWxVx7_k/s1600-h/5-vidury+vandenyno+rytine+kava+laivo+kajutes+balkone.JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171035878435856610" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M1u-74IOI/AAAAAAAAAg0/9r6eWxVx7_k/s320/5-vidury+vandenyno+rytine+kava+laivo+kajutes+balkone.JPG" border="0" /></a> Puerto Vajarta (Puerto Vallarta), Meksika<br /><br />Gruodžio 13, trečiadienis<br /><br />Naktis buvo nerami. Bene šešis kartus kas 15-20 minučių per vietinį radiją bjauriai garsiai buvo prašoma, kad Ešli Morales paskambintų į informacijos punktą. Tik pasnaudi porą munučių ir vėl: Ešli Morales paskambinkite į informacijos....Galvojome, kas nutiko tai Ešli Morales? Iškrito per laivo bortą? Kažkas negražiai su ja pasielgė? Mūsų naktis, kaip, beje, ir kitų, buvo beveik bemiegė...... Tik vakare paaiškėjo, kad 14-metė padaugino kokteilių ir kajutėje pas draugus saldžiai ir giliai užmigo.....<br /><br />Mums bepusryčiaujant laivas pamažėle prisišvartavo prieplaukoje. Buvo labai gražus rytas. Tolumoje rūkas švelniai glaudė kalnus ir tingiai sau tįsojo slėnyje...Gaiviai žaliavo prižiūrėta pievelė ir palmės.<br /><br />Kadangi laivas Puerto Vajartoje stovėjo net iki 22-os vakaro, mes iš anksto buvome nusipirkę bilietus į kelionę autobusu į “Tropinių džiunglių rojų” ir į šou “Saulėlydis ir vakarėlis piratų valtyje”. Pasirinkdami šias pramogas tikrai neapsirikome - nuostabiai praleidome laiką. O pasirinkimas buvo didžiulis - apie 40 įvairiausių ekskursijų ir kitokių pramogų buvo siūloma Puerto Vajartoje. Nuo įvairiausių rūšių nardymo, plaukiojimo su delfinais, karstymosi virvėmis džiunglėse tarp medžių, banginių stebėjimo iki važinėjimo džipais, dviračiais, miesto apžiūrėjimu ir tt. ir pan. Labai greitai buvo išpirkta kelionė plaukti mažu laiveliu stebėti banginių- mes jos nebegavome. Bet ir be to diena buvo fantastiška.<br /><br />Keletas žodžių apie Puerto Vajartą. Pažodžiui išvertus tai reiškia “Vajartos uostas”.<br /><br />Miestas driekiasi palei Banderos įlanką, antrą didžiausią natūralią Šiaurės Amerikos įlanką, ir turi virš 100 km ilgio baltutėlio smėlio pakrantę. Miestas užima daugiau nei 1200 kvadratinių kilometrų plotą ir jame gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Puerto Vajarta turi modernią infrastruktūrą, bet išlaiko ir unikalų senosios Meksikos žavesį. Daugelyje miesto vietų gali pasijausti, kad tu grįžti laike atgal: nedidelių daiktų pervežimams dar tebenaudojami asilai,galima įsigyti daugybę rankų darbo gaminių, kuriuos vietiniai indėnai gamina tais pačiais būdais jau šimtus metų.<br /><br />Puerto Vajartoje yra virš 300 saulėtų dienų metuose ir vidutinė metinė oro temperatūra - apie 30 laipsnių Celsijaus. Tokios puikios klimatinės sąlygos dažnai besilankančius turistus galų gale paverčia nuolatiniais gyventojais; ypač tuos, kurie išeina į užtarnautą poilsį ir Puerto Vajartoje gali džiaugtis saule ištisus metus.<br /><br />Šoktelkime šimtą kitą metų atgal. Pirmoje 19-o amžiaus pusėje Banderos įlankoje gyveno tik krokodilai. Ekonominės veiklos taškeliai vienas po kito atsirasdavo kalnuose, ten, kur buvo randama daug sidabro. Bet ten labai trūko jo apdirbimui reikalingos druskos.<br /><br />Banderos įlanka buvo žinoma jau 16-ame amžiuje, kai Ispanijos kareiviai ekspedicijų į Kaliforniją metu apsistodavo įlankos pakrantėje papildyti laivus vandeniu bei maistu. Ten sustodavo ir iš Filipinų plaukiantys laivai, kur jie būdavo remontuojami.<br /><br />19-ame amžiuje dabartinis Puerto Vajarta miestas vadinosi Las Penas ir buvo naudojamas įvairių reikmenų, naudojamų sidabro kasyklose kalnuose, pakrovimui ir iškrovimui. Nuo 1851 metų reguliariai buvo tiekiama druska sidabro apdirbimui ir gabenusio druską mažo laivelio kapitonas su savo įgula iš medžių kamienų ir palmių lapų pasistatė nedidelę pavėsinę nuo saulės pasislėpti kol kroviniai būdavo pakraunami ant asilų gabenimui į kasyklas kalnuose. Vėliau laivelio kapitonas atsivežė savo šeimą, atvažiavo daugiau šeimų ir kaimelis po trupinėlį plėtėsi. Vieni užsiėmė druskos gabenimo bizniu, kiti pradėjo dirbti žemę ar auginti gyvulius. 1880 metais Las Pene gyveno 1500 žmonių. Po penkerių metų vietiniams laivams vartus atidarė uostas. 1886 metais Las Peno miestui buvo suteiktas politinis ir juridinis statusas.<br /><br />Atradus sidabrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo kaina krito ir sidabro kasyklų darbuotojai iš kalnų grįžo į Las Peną prie žemės ūkio darbų. Amekos (Ameca) upės slėnis davė net tris kukurūzų derlius per metus. 1914 metais atsidarė paštas ir pradėjo veikti telegrafas. 1918 metais teisininko ir Jalisko (Jalisco) valdytojo (Don Ignacio L. Vajjarta) atminimui įamžinti Las Peno pavadinimas buvo pakeistas į Puerto Vajartą.<br /><br />Apie 1930-uosius pirmieji vietiniai ir užsienio turistai įžengė į Puerto Vajartą, sugrįždami atgal metai iš metų ir iš lūpų į lūpas skleisdami<br />gerą žodį apie vietovę. Tiesėsi keliai, oro linijos... JAV Holivudo žvaigždės pamilo Puerto Vajartą: Richardas Burtonas (Richard Burton), Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor) ir kitos Holivudo žvaigždės įsigijo gražius namus. Ten važiuodavo amerikiečiai fotografai, filmų statytojai kūrė filmus...<br /><br />Nuo tada, kai 1931 metais nusileido pirmas lėtuvas, Puerto Vajartoje viskas pasikeitė. Čia galima surasti viešbučius nuo mažyčių, ekonominės klasės iki milžiniškų ir prabangių. Vietinės ir tarptautinės oro linijos jungia miestą su JAV ir Europos stambiaisiais miestais. Prabangūs kruiziniai laivai švartuojasi uoste kiekvieną dieną ir kokybiški greitkeliai jungia miestą su visa Meksika ir su JAV. <br /><br />Į tokią Puerto Vajartą ir atvykome. <br /><br />Autobusai mūsų jau laukė pusdienio kelionei į “Tropinių džiunglių rojų”. Kelias vingiavo palei žalią, vešlią pakrantę, kur tarp palmių slėpėsi prabangios vilos...Vienoje jų 70-aisiais ilsėjosi JAV prezidentas Niksonas... Pakeliui išlipome pasigrožėti akmeninėmis uolomis vandenyne. Asfaltuotas kelias netrukus baigėsi ir autobusas įsuko į duobėtą, akmenuotą, siaurutį keliuką, kur dviems transporto priemonėms prasilenkti buvo beveik neįmanoma. <br /><br />Vinguriavome, vinguravome, atrodė, kad niekados nieko tuo keleliu neprivažiuosime. Po pusvalandžio sustojome. Toliau ėjome pėsčiomis. Taką gaubė tokia tanki žalumą, kad pro ją nieko nesimatė. Džiunglės. Medis prie medžio, krūmas prie krūmo, kamienai susipynę, lapai didžiuliai, tik dangus mėlynavo viršuje. Pasigirdo vandens garsas. Šalia pro tankmę bėgo kalnų upė. Ji, visa apsiputojusi, per akmeninius krioklius leidosi nuo kalnų. Per upę buvo nutiestas tiltelis. Kitoje upės pusėje – kavine ar restoranas ar tiesiog nedidelė užeiga, kur galima buvo pailsėti, atsigavinti ir net užkąsti. Kavinukė buvo per tris lygius – laipeliai vedė tai aukstyn, tai žemyn, jais buvo galima net prie pat vandens nusileisti. Edvardas užsisakė meksikietiško alaus, aš – skardinę Pepsi.<br /><br />Mūsų grupės vadovas buvo tipiškas meksikietis, kaip iš muilo operos, stotingas, išvaizdus, 30-metis juodaplaukis.<br /> <br />Po pusvalandžio visi pasirengėme 45 minučių žygiui per džiungles. Ne, mes nesibrovėme stačia galva pro žalią sieną. Mes takučiu žingniavome paskui vadovą. Jis pasakojo apie džiunglių medžius, krūmus, gėles, kada kas žydi, kokia oro temperatūra ir žaluma būna vasarą – drėgna, karšta, nuo gilios žalumos akyse visą dieną žalia būna…<br /><br />Virš 30 rūšių įvairiausių medžių auga džiunglėse - bananmedžiai, aliejaus palmės, kokoso riešutų palmės. Palmės, ant kurių kamienų, prie pat žemės, užauga dideles riešutų kekės … Gidas net peiliu neįstengė keleto riešutų nukrapštyti. Vienos aukštos palmės kamiene peiliu jis padarė nedidelį įbrėžimą, iš kurio tuoj pat pradėjo bėgti baltas skystis, akimirksniu tarp pirštų pavirsdamas lipniais klijais. Grupėje buvo 5-10 metų nedidelių vaikų, kurie apipylė vadovą klausimais, ar iš to skysčio pasidaro kramtoma gumą, ar galima ją į burną dėti ir pan… Apsivyniojusi aukšto liekno medžio kamieną aukštai aukštai žydėjo laukinė orchidėja…<br /><br />Žygyje buvo viena atrakcija. Mūsų kelyje laukė kliūtis - reikėjo perbristi upę. Toje vietoje ji buvo sekli, nesiekė net blauzdos vidurio. Vanduo nebuvo ledinis, nors buvo gruodis. Smagu buvo atsigaivinti. Viename krante visi nusimovėme batus, o kitame – šlapias ir smėlėtas kojas kišome į kojines ir batus. Vaikai taškėsi vandenyje, buvo daug linksmo šurmulio.<br /><br />Sugrįžus prie tos pačios kavinės vadovas mums davė šiek tiek laiko poilsiui po “sunkaus žygio”. Vaikai sušoko į upę maudytis, suaugę užkandžiavo. Grožėjomės gamta, mėgavomės šiltu oru, puikiu poilsiu, gera nuotaika ir įdomia pirma diena Meksikoje.<br /><br />Grįždami atgal prie autobuso, praėjome pro vielinį narvą su dviem didelėm spalvingom papūgom. Jos lakstė narvo sienomis aukštyn žemyn, “šnekėdamos” tarpusavyje. <br /><br />Tuo pačiu keliu autobusas vežė mus atgal. Paprašėme vairuotoją išleisti mus mieste. Iki sekančios atrakcijos - Piratų valties šou - dar buvo pakankamai laiko, taigi panorom pasivaikščioti krantine ir taksi grįžti į prieplauką.<br /><br />Visa pakrante eina labai gražus pasivaikščiojimo takas; jį puošia įvairios metalinės skulptūros. Nusileidome prie pat vandens, bangos taškėsi į krantą. Aš su video kamera žvalgiausi aplinkui, Edvardas laukė didesnės bangos….. ir sulaukė – putota bangelė “pašventino” jį vandens ir smėlio mišiniu iki pat juosmens…. Teko jam sėsti ant suoliuko ir kratyti smėlį ir vandenį iš batų – smagu buvo visa tai peržiūrėti video filme.<br /><br />Kol jis užsiėmė švarinimusi, aš apibėgau keletą juvelyrinių parduotuvių, kurių krantinės gatvėje buvo daugiau nei kas antrame pastate. Derėtis galima iki nugriuvimo. Tą visada darau su dideliu malonumu ir dažnai gaunu gerą kainą.<br /><br />Įšokau į vieną iš sidabro dirbinių parduotuvių. Pasirinkimas- didžiulis. Gal 100 dirbinių su juoduoju oniksu, panašus pasirinkimas iš turkio, įvairių atspalvių koralo, opalo, garneto ir t.t. Akyse tik mirguliavo, viskas gražu. Aš jau žinojau, kad norečiau kompleto su juoduoju oniksu. Prieš kelionę apžiūrėjau kainas vietinėse parduotuvese bei internete. Meksikoje viskas žymiai pigiau. O pajungus mano derėjimosi meną, viskas atrodė labai patraukliai.<br /><br />Išsirinkau sidabrinį kolje su dideliu keturkampiu onikso pakabuku su sidabriniu ažūru aplink. Papuošalo kaina buvo 170 dolerių. Prie manęs priėjo pardavėjas teiraudamasis ar suradau tai kas man patinka. O taip….Norėčiau susitarti dėl kainos, atsakiau. Na ir pradėjau žaidimą, kurio rezultate kaina liko tik 70.<br />Prie kolje norėjau priderinti auskarus, kurie kainavo 100. gavau už 55 dolerius.<br /><br />Edvardas tuo metu buvo parduotuvėje atokiau nuo manęs ir netrukdė man derėtis. “Amigo, man auskarai labai patinka, bet aš galiu mokėti tik tiek ir tiek…”. “Amigo (tipo “mielas drauge”), pas jus tiek daug juvelyrinių parduotuvių, bet aš išsirinkau šitą ir tikiuosi susitarti dėl labai geros kainos…”. Kaip tik moki gražiai pažiūri, ištrėški šypseną, dar apkabini per pečius … ir pasieki savo. Vėliau toje pačioje parduotuvėje Edvardas pamatė gražų tamsiai raudono koralo komplektą –kolje, apyrankę ir auskarus. Viskas kainavo 200, nusipirkau už 110. Ne visose parduotuvėse greitai leidžiamasi į derybas. Brangesnėse pakviečia jos savininką ar kokį šefą, tada jau tenka kautis su juo. Bet labai greitai pajauti ribą, žemiau kurios jie neis.<br /><br />Vėliau nusipirkome ledų, pasivaikščiojome pakrantės gatve, dar įsigijau porą nebrangių žiedelių su ružavu ir oranžiniu koralu, derančių prie jau turimų papuošalų. Apie 15 po pietų grįžome į laivą, pasistiprinome valgomajame.<br /><br />Šou piratų valtyje! Vien pavadinimas skambėjo smagiai. Bet neapsirikome, kad jį pasirinkome, tai buvo puiki pramoga. Norite detalių? Girdžiu jau girdžiu, kad labai gražiai prašote....<br /><br />“Piratų valtis” buvo Kolumbo laivo “Santa Marija” kopija. Nedidelis laivelis, talpinantis apie 100 žmonių, buvo pritaikytas pramogoms, turėjo apatinį denį su grubiais mediniais stalais ir suolais, kur mes ir vakarieniavome.<br /><br />Pačioje programos pradžioje tapome žiūrovais. Sėdėjome viršutiniame laivo denyje ant suolų, prieš mus buvo pakyla – scena. “Piratai” buvo tuo pačiu ir padavėjai ir visos programos dalyviai, mūsų linksmintojai artistai. Buvo ir kelios “piratės”. Visi jie buvo apsirengę juodai-baltai-raudonai-geltonai, su “piratinėm” skarelėm ant galvų.<br /><br />Pirmoji programos dalis man buvo mažiausiai įdomi. “Piratai ir piratės” – artistai - scenoje bendravo vienas su kitu švilpukais, kūno kalba, veido mimika ir pan. Mane erzino švilpukų garsas, net ausys pradėjo skaudėti nuo jo. Galvojau, betrūksta dabar tik galvos skausmo ir ...nei iš laivo išlipti, nei kur nuo visko pasislėpti... Taigį, stengiausi “atsijungti” nuo visų man nemalonių garsų, susikoncentruoti į nuostabius saulėlydžio vaizdus, stebėti praplaukiančius mažus laivelius, kitus stovinčius prieplaukoje kruizinius laivus....Gerai, kad “švilpavimai” tęsėsi neilgai. Visą laiką mums buvo siūlomi gėrimai. Aš pradėjau nuo gaivinančio gėrimo, bet vėliau, kai “svilpimai” sustojo ir mano ausys “atsigavo”, perėjau prie vyno.<br /><br />Antroje dalyje buvo labai smagu – “piratai” pakvietė visas moteris šokti. Viskas vyksta taip: prieina jaunas vaikinas, ištiesia tau ranką ir pakviečia į laivo centrą.... Taip visos moteriškės, tiek jaunutės, tiek nebe labai, buvo pakviestos šokti ir netgi dalyvauti “piratų” vaidinime. Mes turėjome pamėgdžioti piratų šokio judesius, “žiūrėti į vandenyną ar neatplaukia koks priešo laivas” ir pan. Muzika buvo puiki, laivelis lengvai siūbavo ant bangų, smagiai pasišokome ir baigiantis šiai programos daliai, visos moteriškės už rankučių viena po kitos buvo nuvestos į vietas.<br /><br />Aš net nepastebėjau per tą smagumą, kaip Edvardas su fotoaparatu lakstė po denį, bandydamas mane nufotografuoti...<br /><br />Laivas lėtai plaukė palei krantą, saulėlydžio vaizdai ir šviesose paskendęs miestas buvo nuostabūs...<br /><br />Sekanti programos dalis buvo rimtesnė. Scenoje vyko vaidinimas iš Meksikos istorijos, apie majų ir actekų ugnies garbinimo ceremonijas. Tikri tikručiausi Meksikos indėnai buvo pasirėdę indėniškais spalvingais drabužiais su daugybe gražių plunksnų ant galvų, veidai jų buvo išdažyti, jie buvo rimti ir susikaupę. Skambėjo senoji Meksikos indėnų muzika, triukšmingi būgnai, dainos....Buvo įdomu ir gražu ta prasme, kad išgirdau ir pamačiau indėnų sielos kraštelį, jų tikėjimą savo dievais ir likau be galo sujaudinta šia programos dalimi. Po to visi turėjome galimybę nusifotografuoti prie indėnų.<br /><br />Vakarienė! Kai kas jau buvo pakankamai linksmas nuo gėrimų ir vakarienė buvo pasiūlyta labai laiku. Siaurutėmis ir labai stačiomis kopėčiomis leidomės į žemutinį denį, kur mūsų laukė stalai su gausybe maisto ir nesibaigiančiu vynu. Buvo triukšminga, smagi, ilga vakarienė su linksmais žmonėmis ir daug skanaus maisto... kepsniai, viščiukai, kalnai daržovių ...net dabar ištįso seilė, prisiminus viską....<br /><br />Paskutinė programos dalis buvo tikrasis “Piratų” šou: jų kovos su kardais, kartymasis po visą laivą, išgelbėtos nuo priešų pirato sesers atvežimas į laivą maža valtele, visko buvo daug – muzikos, vaidybos, emocijų ...Galų gale visą šou vainikavo saliutai iš laivo - buvo spalvinga ir gražu, šventiška ir labai linksma.<br /><br />Jau po 21-os grįžome į savo kajutę. Visos emocijos dar virė galvoje, reikėjo laiko atsigauti ar apsiraminti. Edvardas atnešė ledų (juos gali valgyti visą parą), sėdėjome savo balkone ir grožėjomės naktiniu Puerto Vajarta. <br />Laukite tęsinio….. <br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-3251737977409967311?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-11489748582412212192008-02-25T14:33:00.001-07:002008-03-05T17:31:21.820-07:00<a href="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M04-74INI/AAAAAAAAAgs/Wh7QJZbxbTk/s1600-h/2-Disneilandas+1.JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171034950722920658" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8M04-74INI/AAAAAAAAAgs/Wh7QJZbxbTk/s320/2-Disneilandas+1.JPG" border="0" /></a> 1 dalis<br /><br />“Universal Studios”ir Disneilendas Kalifornijoje.<br />Dvi dienos jūroje<br /><br />Gruodžio 8, penktadienis<br /><br />Dažnai kelionės prasideda nuo oro uosto. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Iš Albukerko (Albuquerque) iki Solt Leik Sičio (Salt Lake Sity) - tik valandėlė skrydžio. O iki galutinio taško – kruizo pradžios, Los Andželo - buvo dar valandėlė su puse. Šioks toks neramumas buvo prieš pakylant, Albukerko oro uoste, nes, prasėdėjus lėktuve 30 minučių, pranešė, kad vėluojama dėl kažkokių techninių nesklandumų pakilimo take. Prašome nesijaudinti ir panašiai. O mes turėjome tik 1 val. ir 20 min. tarpą iki reiso iš Solt Leik Sičio. Tai kaip čia nesijaudinsi? Bet spėjome…Šį kartą… Grižtant atgal, buvo kitaip.<br /><br />Beveik 10-ties kilometrų aukštyje dangus buvo giedrutėlis, nei vieno debesėlio. Skridome per Kolorado Nacionalinį Parką (Colorado National Monument), per Huverio užtvanką (Hoover Dam) Nevados valstijoje netoli Las Vego. Man teko pabuvoti abiejose vietose, pamatyti kokio dydžio tiek kalnai ir konjonas Kolorado Nacionaliniame parke, tiek užtvanka ant Kolorado upės. Iš paukščio skrydžio aukščio visa tai atrodė lyg keli brūkšneliai. 200 metrų aukščio betoninė užtvanka, kaip nedidelis lopinėlis baltavo žemai žemai, lyg matytum visa tai žemėlapyje.<br /><br />Gruodžio 8-ąją, penktadienį, apie 11 iš ryto Los Andželas mus pasitiko šiltu oru, palmėmis ir žydinčių augalų įvairove. Ir visa tai gruodyje. Oro uoste išsinuomavome mašiną ir patraukėme link Holivudo (Hollywood).<br /><br />Mūsų kruizas prasidėjo sekmadienį po pietų. Buvome suplanavę iš anksto, kaip praleisti laiką iki kruizo pradžios. Jau turėjome bilietus apsilankymui Universaliose studijose Holivude (Hollywood Universal Studios), Disneilende Anahaime (Disneyland, Anaheim) ir rezervavę kambarį viešbutyje šalia Disneilendo. Penktadienio popietė atiteko Universalioms kino studijoms Holivude.<br /><br />Iš Los Andželes iki Holivudo - tik valandėlė kelio. Įsijungėme mūsų GPS – įtaisą su nedideliu ekranu, kuriame satelito pagalba matomas žemėlapis vietovės, kurioje tu esi ir rodoma kryptis kaip nuvaziuoti iki norimo taško. Tik Edvardas pamiršo patikrinti ar jis nustatytas “su kalbėjimu”, t.y. kai žmogaus balsas sako, kad už tiek ir tiek mylių suksi į kairę, arba keisk juostą ir ruoškis posūkiui į dešinę, ir pan. Labai protingas daikčiukas. Bet jei jis nenustatytas “su kalbėjimu”, tai reikia visą laiką į jį žiūrėti, kad ko svarbaus nepraleistum (prietaisas tvirtinamas ant priekinio automobilio stiklo). Taigi, kai pajudėjome iš oro uosto greitkelio, vedančio į Holivudą, protingasis žaisliukas tylėjo. Prietaisėlį visai neseniai įsigijome ir tuo metu važiuodami nepamanėme, kad mums taip truks to jo kalbėjimo.<br /><br />Greitkelis buvo “greitas”: 6 eilės į vieną pusę, 6- į kitą. Greitis - apie 130 km. per valandą ir daugiau. Eilės pilnos. Taigi reikia žiurėti į kelią, kad į ką neįsirėžtum ir reikia ziūrėti į protingąjį daikčiuka, kad teisingai nuvažiuotum. Oi, kaip norėjosi kuo greičiau atsirasti vietoje!<br /><br />Kadangi viskas turi pabaigą, nemalonus važiavimas – taip pat.<br /><br />Holivudo miestas yra Los Andželo priemiestis su dar keliais miesteliais aplink jį patį. Vienas su kitu jie yra susijungę ir niekada nežinai, kuriame dabar esi. Tada žiūri į žemėlapį ir ieškai taško kuriame randiesi ir oi, aš dabar, pasirodo, viena koja jau Holivude!<br /><br />Pats Holivudas kyla į žaliais miškais apžėlusius kalnus. Klimatas Los Andželese ir aplink jį (kaip ir visa Kalifornijos valstija) palankus subtropinei augmenijai. Sako, kad niekada nebūna labai karšta (pastaba: šių 2007 metų kelionėje į Kaliforniją vis tik ten buvo nežmoniškai karšta) ar labai šalta. Maloniai švelnios žiemos ir šiltos drėgnokos vasaros. Todėl visa Kalifornija perkrauta žmonėmis, todėl ten toks intensyvus eismas keliuose, todėl ten tiek daug emigrantų ir ypač iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kuri visai šalia, ranka pasiekiama… <br /><br />Taigi mes Holivude. Sekdami kelio ženklus ir žiūrėdami į protingąjį prietaisą, atsiradome prie įvažiavimo į Universalias kino studijas. Užropojome į statų kalną ir paklusdami policijos reguliavimui nuvažiavome prie mašinų stovėjimo dengtų garažų gal keliems tūkstančiams automobilių.<br /><br />Oro temperatūra buvo apie 20 C šilumos ir daugiau. Viskas žalia, viskas žydi, trumpų rankovių ir šortų oras. O pas mus, Naujojoje Meksikoje, šiais metais siautėjo tikra žiema. Kaip gera buvo nors trumpam iš jos nagų ištrūkti.<br /><br />Palikę mašiną ir pasiėmę tik būtiniausiaus daiktus (o aš kai ką svarbaus sugebėjau pamiršti mašinoje) patraukėme įėjimo link.<br /><br />Kadangi jau buvo pietų metas, nusprendėme užkąsti prie įėjimo į studijas esančioje Sunkiojo roko kavineje (Hard Rock Cafe). Prie kavinės lauke aukštai kabojo didžiulis ekranas, kuriame rodė tuos pačius muzikinius video klipus, kaip kad ir kavinės viduje. Virš įėjimo kabojo didžiulė gitara. Tai šio restoranų tinklo simbolis. Šalia televizoriaus ekrano stovėjo gigantiška Kalėdine eglė, kuri priminė, kad dabar, nežiurint į šortais dėvinčius žmones, vis tik žiema.<br /><br />Studijos yra išsidėsčiusios įkalnėje per du lygius, į kuriuos pakelia ir nuleidžia eskalatoriai. Praėję pro patikrinimus ir įėjimo vartus, įsigijome specialias korteles, suteikiančias teisę į visus renginius eiti be eilės. Už tai buvo papildomas mokestis prie bilietų. Bet buvo verta, nes išvengėme triukšmingų minių ir ilgų eilių. Tokių kaip mes, “be eilės”, buvo ir daugiau, bet tai tik 10-15 žmonių, o ne šimtai. <br /><br />Gavome šūsnį lankstinukų su informacija ir pradžiai nusprendėme sudalyvauti ekskursijoje po studijas (“Studio tour”). Susiradome ekskursijos pradžios vietą, kur po poros minučių atriedėjo trys vienas su kitu sujungti autobusiukai/vagonėliai dengtais stogais ir atvirais šonais. Mes buvome pirmajame vagonėlyje pačiame priekyje ir prieš pat mūsu nosis ant pakylos veidu į visus sėdėjo ekskursijos gidas, šalia jo, aukščiau, kabojo televizorius.<br /><br />Pirmiausia pravažiavome kiemais ir siauromis gatvikemis pro didžiulus kelių aukštų belangius sunumeruotus studijų pastatus, kur “daromi” filmai.<br /><br />Toliau maršrutas vedė pro “Juros periodo parko” filmavimo vietą. Ten mūsų laukė smagūs siurpriziukai. Šalia kelio iš abiejų pusių ramiai sau “stovėjo/sėdėjo” dinozauriško dydžio dinozaurai ir, autobusui pravažiuojant pro pat šalį, jie “puolė” mus, na pagąsdino šiek tiek.<br /><br />Važiuojam toliau. Pradeda lyti. Na, siaubiakas, galvojame, tik lietaus mums ir tereikėjo. O, pasirodo, “lijo” iš medžių viršūnių, kur įtaisyti specialūs vandens purškimo įrenginiai ir kai filmo scenarijuje yra lietaus scena, jie įjungiami ir pradeda lyti tikras tikručiausias lietus. O tokioms pramogoms bei ekskursijoms lietus ir kiti smagūs dalykai pradėdavo veikti arba autobusui/traukinukui užvažiavus ant specialios vietelės arba vairuotojui spustelėjus mygtuką kažkokiame prietaise. Atrodė, kad viskas labai paprasta. Bet ir ne visai. Visi mechanizmai turi idealiai veikti. Vienam jų sustreikavus, sugriūtų visas staigmenos malonumas. Kad viskas veiktų tiksliai ir laiku prie elektronikos dirbo daugybė žmonių.<br /><br />Kur mes esame? Taip, taip… Pradeda lyti…. Atidunda perkūnas, žaibuoja…viskas taip tikra… Pasigirsta dar kažkokie garsai. Tai vanduo, atūžia daug putojančio vandens, vanduo veržiasi ir pro netoliese esančio pastato langus, duris, tikriausias potvynis, ir garsas didžiulis… vanduo neša kažkokius medinius daiktus, atrodė nusvies mūsų autobusėlį kaip pūkelį… Bet, vandeniui prisiartinus prie kelio, viskas ima ir akimirksniu sustoja. Vanduo, pasirodo, jam pasiekus tam tikrą vietą, turi kur nutekėti. Kaip bauginančiai viskas tikra! Po šios atrakcijos gidas pademonstravo televizoriuje, kaip toks “potvynis” atrodo filme. Ir niekada nepagalvotum, kad šis ar panašus potvynis “sukurtas” studijoje. Be galo įdomu.<br /><br />Važiuojam toliau. Pastatyta visa europietiška gatvė, jei kartais prireiktų scenos iš Europos. Negi lėksi į Paryžių kelioms valandoms, kai vietoje štai stovi prancūziško šarmo gatvikė… Toliau – kitokio stiliaus gatvė, mažas amerikietiškas miestelis…. Dar toliau – atskiri įvairūs pastatai. Ir kas labai įdomu – tai tik jų fasadai ir šiek tiek šoninių sienų.<br /><br />Mus įveža į vieną iš didelių studijos pastatų. Mes- seno miesto gatvėje. Aplink – bespalvės, niūrios sienos. Pradeda trūkinėti grindinys, eižėja betonas, triukšmingai plyšinėja asfaltas šalia mūsų autobuso… juda visa gatvė, o tai reiškia, kad prasideda žemės drebėjimas. Iš viršaus su didžiuliu trenksmu įkrenta lėktuvas! Iš kažkur prie pat autobuso, ir dar mano pusėje, žaižaruojančiomis akimis visas juodas išnyra milžiniškas orangutangas- King Kongas…. Visi cypia žviegia iš smagumo! Kaip gerai, kad viskas netikra!<br /><br />Įvažiuojame į kitą studijos pastatą. Autobusas pradeda linguoti į šonus, vėl plyšinėja trūkinėja asfaltas, šalia eina geležinkelio bėgiai.<br />Ir jais visu greičiu iš toli atlekia traukinys ar kažkas panasaus, nes tamsu ir visai nieko nesimato, o lekia kažkas “tas” tiesiai į mūsų autobusą!!! Ir tik šast prieš pat nosį jis metasi į šoną ir subyra į šipulius….po sekundės viską užlieja potvynis….Ir toks jausmas, kad mūsų autobusas visu greičiu skuodzia iš tos stichinės nelaimės vietos. Puikiai viskas padaryta! Ir taip daugeli kartų kiekvieną dieną studiju lankytojams demonstruojamos filmu “katastrofos”. Norėčiau viską pakartoti.<br /><br />Važiuojame pro “ežerą”, kur visokios didelės baisybės plaukioja…Prie pat manęs išnyra ar tai banginis ar kažkoks panašus į jį, tik vandenį purškia…..Bet vanduo tai mūsų nepasiekia, gal keli lašeliai dėl smagumo, va kaip viskas sutvarkyta. Užsidega didelis gaisras vandenyje, toliau - dar vienas…ir mūsų autobusas pamažu svyra į vandenį… Kaip viskas realu! Tiek emocijų visiems!<br /><br />Važiuojant toliau, ant kelio pamatome vyruką laikantį raudoną užrašą STOP! Autobusas sustoja ir gidas paprašo mūsų nekalbėti, nes netoliese, už posūkio, filmuoja serialą “Nusivylusios namų šeimininkės” (“Desperate house wives”). Po minutėlės pamatėme vienoje “gatvėje” prie namų daugybę kamerų ir kitokios filmavimo įrangos.<br /><br />Kitas vaizdas- iš filmo apie Kalėdas. Stovi pastelinių spalvų pastatas su lopinėliais baltutėlio sniego aplink… sukurta graži švelni pasakiška nuotaika….<br /><br />Jei dar neteko, progai esant, pažiurėkite filmą “Pasauliu karai” (“War of Worlds”). Mes esame toje scenoje, kur sudaužytas, tiesiog per pusę perplėštas Boengo lėktuvas. Jis taip įtikinančiai “tikrai” sudraskytas, keleivių sėdynės suplėšytos….Aplink – vien šiukšlės, lėktuvo liekanos, kitoje gatvelės pusėje - apgriuvę namai…..<br />Man teko matyti filmą ir būtent dėl šios scenos žiurėjau jį pakartotinai. Kino studija pirko tikrą lėktuvą ir jį taip įtikinančiai suniokojo, kad filme viskas kaip kare atrodo. Kiek žmonių ten dirbo ir kiek laiko užtruko taip suniokoti visą lėktuvą? Sunku įsivaizduoti….<br /><br />Važiuojame toliau….Įlendame į siaurą tunelį. Aplink mus atgyja Egipto mumijos…Užtemsta, vaizdas priekyje pradeda suktis ratu ir toks jausmas kad ir autobusas verčias šonais ir sukasi ratu… Edvardas man vėliau paaiškino, kad žmogaus smegenys taip jau surėdytos, kad joms pakanka kažkokio sukamojo judesio ar tik tokio reginio pirmo impulso ir jos pačios toliau vykdo visą veiksmą ir mes jaučiame tą “sukimąsi”, griebiamės vienas už kito ir už sėdynių atramų….Visiškai tamsu, “vėjas” pradėjo “pūsti” ir gidas kraupiu balsu praneša naujieną, kad mus užpuolė vabalai……Vaizduotė taip gerai suveikia, kad tik klykia visi, tik purtosi tuos vabalus, nors juk nei jokių vabalų nei sukimosi nebuvo…….Nenupasakojami pojūčiai, o kaip juokėmės paskui! <br /><br />Visas pasivažinėjimas tetruko apie valandą, o kiek įvairiausių emocijų ir reginių. Tai buvo linksma.<br /><br />Mes turėjome pakankamai laiko sudalyvauti dar vienoje atrakcijoje. Iš viso jų yra apie 15, bet tam prireiktų mažiausiai savaitės. Įsigyti bilietai galiojo visai dienai visos studijos pramogoms. Sekanti pramoga vadinosi “Vandens pasaulis” (“Water World”). Ji irgi susijusi su to paties pavadinimo filmu, kuriame vaidino Kevinas Kostneris (Kevin Costner). Juk čia kino studijos, viskas susiję su kinu. Apie 16–tą valandą atvėso oras, pradėjo temti. Mes juk gana aukštai kalnuose. Gerai, kad turėjau pasigriebusi lengva striukę. Prisėdome puodeliui karšto šokolado…..<br /><br />Gigantiškas pastatas buvo lyg iš spalvotų odos skiaučių sulipdytas. Prie pagrindinio įėjimo laukė didelė minia, o mes nuėjome ten, kur visi buvo “be eilės”. Na gal 15-os žmonių būrelis lūkuriavo. Labai šaunus juodaodis simpatiškas vaikinas linksmino visus laukiančiuosius ir pasakė, kad jeigu nenorime sušlapti iki paskutinio siūlelio, turime sėsti aukštai sidabrinės spalvos suolų eilėse. Taip ir padarėme. Kas gi ten buvo viduje? Ogi scena, taip realiai atitinkanti filmą. Visi pastatai tokie kokie ir buvo filme, ir vanduo, daug vandens. Iš išorės pastatas visai neatrodė toks didelis, koks jis buvo viduje. Kol suėjo visi žmonės praėjo gal 10-15 minučių. Sidabrinės spalvos suolų eilės pačiame viršuje buvo skirtos tik tiems ”be eilės”. Kitiems neleidžiama buvo ten sėsti, nors ir daug tuščių vietų buvo.<br /><br />Įsijungiau video kamerą ir ruošiausi nufilmuoti visą reginį, bet……pasibaigė kameros bateriją, o atsarginės tai ir nepasiėmiau, palikau kameros krepšelyje automobilyje, kuris buvo labai toli…. Nepabėgėsi ir nepasičiupsi…. Vaje, vaje, kaip gaila buvo. Susukau keleta trumpų filmukų su fotoaparatu.<br /><br />Kad įsivaizduoti kas ten vyko, reikia pamatyti tikrą filmą “Vandens pasaulis”. Buvo daug akrobatinių elementų, čiuožimo virvėmis nuo pastato iki pastato, daug šaudymo, vandens purškimo stipriomis srovėmis, lakstymo vandens motociklais ant posūkių taip “užsukant”, kad vandens čiurkšlės skriejo į žiūrovus ir jie iš džiaugsmo krykštavo……Vandens mums visai nesinorėjo ir sėdėdami pačioje paskutinėje eilėje, žinojome, kad jo negausime. Gal vasara ir gerai būtų atsigaivinti nuo Kalifornijos šilumos, bet ne gruodyje. Buvo daug muzikos iš kino filmo. Pagrindiniai šou dalyviai turėjo mikrofonus, taigi buvo daug garsaus šūkavimo, daug “muštynių” ir kitokio “karo”… Spektakliukas tęsėsi tik apie 15-20 minučių.<br /><br />Kadangi brangiau mokėjome už bilietus, po programos pasilikome pasiklausyti šou dalyvių pasakojimo, kaip jie visa tai daro. Buvo labai įdomu. Ir čia naudojama daug elektronikos, nes buvo daug vandens triukų, kurie, pasirodo, įsijundavo automatiškai. Programos dalyviai ilgokai buvo vandenyje, jie vilkėjo specialius kostiumus, kad nesušaltų ir pan….Kai išėjome, jau buvo visai tamsu.<br /><br />Vakarieniavome Foresto Gampo restorane. Toks yra filmas “Forest Gump”. Restorano viduje – viskas susiję su tuo filmu ir pagrindiniu jo veikėju Forestu: nuotraukos, paveikslai ant sienų, įvairiausi užrašai, ir pan. Susižavėjau mūsų padavėju: gal koks 18-os, aukštas, lieknutis juodaodis vaikinukas su didele smulkučių kasyčių krūva ant galvos. O koks mielas, simpatiškas ir paslaugus! Išsiaiškinome, kad jis atvažiavo į Los Andželes iš Vašingtono studijuoti ir nori tapti aktoriumi. O kad turėtų pinigų mokslams ir pragyvenimui dirba padavėju. Jo arbatpinigiai turėtų būti puikūs.<br /><br />Pavakarieniavę patraukėme Anahaimo link, ten, kur yra Disneilendas ir mūsų viešbutis. Įsijungėme kalbančiojo žaisliuko “balsą” ir po geros valandėlės važiavimo jau nebe tokiu užsikimšusiu greitkeliu įsiritome į patogią lovą. Po malonių įspūdžių pilnos dienos greitai pasidavėme miegui… <br /><br />Gruodžio 8, šeštadienis<br /><br />Anahaime buvo irgi šilta, plius 25 C, ne mažiau. Viešbutis buvo tik kelios minutės kelio nuo Disneilenado parko. Suradau netoliese neblogos Sietlo kompanijos kavos ir nuėjome vėlyvų pusryčių. Minios žmonių ėjo į Disneilendą - pramogų parką, vieni nešini vos kelių dienų kūdikiais, kiti vedini pulkais vaikų. Taip, tai vaikų pramogų parkas, bet suaugusiems ten irgi yra ką veikti. Įėjimų į parką gal 50, atidžiai tikrino visų krepšius. Pamačius tą minią žmonių pamaniau, kaip čia reikės visą dieną ir ištverti....<br /><br />Į akis, į ausis ir į visą kūną plūstelėjo triukšmas, gyvos muzikos garsas, ir žmonės, pro kuriuos reikėjo kažkaip pralaviruoti, neužlipant ir nesutraiškant palei kelius lakstančių vaikų ...<br /><br />“Pagrindinėje gatvėje” stovėjo gigantė Kalėdinė eglė gigantė su kamuolio dydžio burbulais, per juos net eglės šakų nesimatė. Prie eglės grojo orkestras. Garsiakalbiai orkestro atliekamą muziką skleidė po visą parką....Ne vien tik Kalėdinė eglė, bet ir tūkstančiai raudonųjų poinsetijų priminė, kad čia pat Kalėdos. Jos kabojo krepšeliuose, vazonėliuose stovėjo gėlių klombose. Visas Disneilendas sudarytas iš 8 atskirų stambių teminių parkų: Pagrindinė JAV gatvė (Main Street USA), Naujojo Orleano Aikštė (New Orlean’s Square), Nuotykių šalis (Adventureland), Fantazijos žemė (Fantasyland), Rytojaus zemė (Tomorrowland) ir kiti. Visi parkai turėjo savo kavines, restoranus, parduotuves ir ilgus sąrašus įvairiausių atrakcijų tiek mažiems tiek dideliems.<br /><br />Pasirinkome paaugusiems tinkančią kelionę laiveliu į džiungles Nuotykių šalyje. Kad įsėstume į laivelį reikėjo atstovėti eilutę, kuri buvo labai gudriai “paslėpta” ir neatrodė tokia ilga: eilė vingiavo per dviejų aukštu pastatą laiptais aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ir vėl aukštyn ir vėl žemyn ir tt. ir pan. Tik pora kartų stabtelėjome minutėlei, o taip visą laiką eilė “judėjo” ir iš lauko jos visai nesimatė. Įsėdome gal į 20 žmonių talpos valtelę su gide ir pradėjome plaukti džiunglių upe. Pradingo triukšmingas parkas su milijonine minia, atsidūrėme gamtoje.....Vingiuotas upeliūkštis vedė pro vešlią augmeniją. Nesupratau, ar ji buvo tikra ar ne, tokia žalia, susivijusi, tanki kaip siena....Muzikos garsai ir triukšmas pavirto į paukščių čiulbėjimą ir gyvūnų riaumojimus: upėje maudėsi dramblių šeimynos, prie pat mūsų laivelio drambliukai spjaudėsi vandeniu, bet vis nepasiekdavo mūsų; krante dūko beždžionių šeimos, ganėsi zebrai, žirafos, snaudė liūtų banda.....Visi gyviai buvo natūralaus dydžio, judantys, krutantys, riaumojantys ir tokie tikri... Prie pat valtelės išnirdavo ir mus gąsdindavo įvairiausios žuvys. Upė vingiavo ir jos aštrūs posūkiai vis kitokiu vaizdų atverdavo – tai kriokliai krenta, tai indėnų gentis šoka, tai drambliukai su indėnais žaidžia....Atrodė, kad mes atsidūrėme Afrikoje..... Staiga priplaukėme juodą kiaurymę ...ir nėrėme į ją žemyn. Gavome šiek tiek vandens, bet buvo keleto sekundžių smagus kritimas nuo uolos. Buvo labai smagu! Pasikrovėme pakankama doze teigiamų emocijų. <br /><br />Pabuvojome Tarzano namelyje medyje (Tarzan’s Treehouse). Iš storo lyno surišti laipteliai, takeliai vedė iš medžio į medį, pakeliui supažindinant kaip Tarzanas gyveno, kuo maitinosi, ką skaitė ir pan. Aukštai viename iš medžių krepšelis su verkiančiu kūdikiu pakabintas buvo. Verkimo įrašas buvo toks tikras ir iš tikrųjų atrodė, kad tame krepšelyje verkia kūdikis…<br /><br />Plaukėme Kolumbo laivu aplink Tomo Sojerio salą. Laivas padarytas pagal tikro Kolumbo laivo modeli. Pakeliui krantuose irgi visokie netikėtumai laukė: indėnas ant žirgo sveikino visus, briedis į vandenį įsibridęs, vaikai aprengti piratais sveikino visus praplaukiančius ir pan…..Be mūsų laivo plaukiojo ir mažesnės valtelės, gabenančios žmones ir į salą. Laive per garsiakalbius pranešdavo ką mes matome krante ir kas lauks už posūkio. Tai buvo ramus, lėtas 15-20 minučių pasiplaukiojimas.<br /><br />Nuėjome į Alisos stebuklų šalį. Kol aš prastovėjau eilėje prie tualetų Edvardas susipažino su ligoninės direktoriumi is Jutos valstijos, kurio specializacija radiologijoje. Maloniai šnektelėjome apie mūsų laukiantį kruizą ir Disneilendą. <br /><br />Keletą minučių pažiūrėję ispaniško šokio nuėjome į Rytojaus žemę sudalyvauti kelionėje į žvaigždes (Star Tours). Ir vėl nemaža judanti ir vingiuojanti eilutė mus atvedė į nedidelę salę. Mums teko atsisėsti pirmoje eilėje. Priekyje buvo ekranas. Tai buvo filmukas apie žvaigždžių karus, bet jautiesi taip, kad tu pats kokiame erdvėlaivyje ten leki: kėdė juda kruta į visus šonus ir tu nardai tarp pasaulių… Emocingas “pasiskraidymas”. <br /><br />Pavakarieniavę nuėjom pažiūrėti trijų matavimų filmo (3D) “Brangusis, as sumažinau žiūrovus”. Visiems davė specialius akinius ir per juos matėme kai kuriuos daiktus iš ekrano prie pat mūsų, atrodė jie lėkdami atsitrenks į mus, jei nepasitrauksime..... Pavyzdžiui, šnypščiančios gyvatės su ilgais liežuvėliais pralekiančios visai palei pat mūsų nosis.... Labai faina buvo, linksmas ir atpalaiduojantis filmas.<br /><br />Jau pradėjo temti ir nusprendėme pasivažinėti traukinuku aplink visą parką. Bėgiai ėjo aukštai virš parko, taigi visas parkas skendėjo daugybėje žibančių tviskančių Kalėdinių papuošimų jūroje. Alicijos pasakų šalies pilis žėrėjo iš tikrųjų pasakiškai.<br /><br />Nuostabu, kad tiek daug vaikų turi galimybę pamatyti ir pasivaikščioti po gyvą “pasaką”... <br /><br />Į viešbutį sugrįžome apie 19-tą valandą, pavargę nuo vaikščiojimo minioje ir nuo įvairiausių emocijų pertekliaus.<br /><br />Per televiziją transliavo juodaodžio dainininko John Mathy’s 50-ies metų scenoje koncertą. Edvardas atnešė vyno ir ledų, labai gerai tinkančių prie transliuojamo koncerto.<br /><br />Apie 21-ą vakaro Disneilende buvo fejerverkas ir mes jį labai gražiai matėme lauke prie viešbučio. Dar viena diena praėjo puikiai.<br /><br />Gruodžio 10, sekmadienis<br /><br />Edvardui belaukiant eilėje pusryčių prancūziškoje kavinėje, aš spėjau kavos sau sulakstyti. Papusryčiavę atvažiavome į Long Byč (Long Beach) prieplauką tikėdamiesi, kad ten bus kur palikti nuomotą mašiną, bet vis tik ją teko grąžinti į Long Byčo oro uostą ir su taksi grįžti į prieplauką.<br /><br />Uoste šalia kruizui pasiruošusio Carnival Pride laivo stovėjo ir senasis kruizinis laivas “Mary Queen” (“Karaliene Marija”), kuriame dabar yra viešbutis. <br /><br />Beveik dvi valandas atstovėjome eilėje įsodinimui į laivą. Aplink buvo linksmi žmonės, pasiruošę geram poilsiui. Šalia stovėjo vyriškis, kuris keliavo vienas. Na galvoju, šitas “kabins” mergužėles... O buvo kitaip. Mes su juo vėliau susidraugavome ir išsikalbėjome....Labai įdomus, inteligentiškas vyriškis....bet apie viską iš eilės.<br /><br />Laivas jau buvo papuoštas Kalėdoms, visas tviskėjo šventinių papuošimų ir žvakių šviesoje, buvo labai gražu... Džiaugėmės savo kajute su nuosavu balkonėliu. Kajutėje be lovos dar buvo ir sofa su nedideliu staleliu, o visa kita kaip ir visada- dušas, spintos drabužiams, televizorius, mažas baras/šaldytuvas....<br /><br />Iš karto po pietų praėjome saugumo instruktažą – su apsaugos liemenėmis visi rinkomės į nustatytas vietas ir išklausėme nurodymų kaip elgtis nelaimės atveju.<br /><br />Kai rezervavome vietas kruizui pasirinkome ankstesnįjį vakarienės laiką, t.y. pirmą pamainą nuo 17.45, bet dėl kažkokių priežasčių mūsų laikas buvo sukeistas su vėlesniuoju. Taigi pirmąjį vakarą vakarieniavome vėlai, nuo 20.15, nors kitoms dienoms vakarieniavome mūsų pasirinktu ankstesniuoju laiku. Bet pirmos vakarienės metu turėjau malonų siurprizą. Padavėjui priėmus užsakymą padavėjo padėjėjas paprastai atneša vandens, duonos ir pan. Prie mūsų stalo priėjus vaikinui perskaičiau jo kortelėje “Arūnas, Lithuania” (visi padavėjai ir jų padėjėjai turi prisisegę korteles su vardais ir šalių, iš kur jie atvykę, pavadinimais). Aš jam ir sakau, Labas Arūnai. O jis iš tikrųjų netekęs žado.... labas...Vaikinas iš Pakruojo, laive dirba labai neseniai. Laive lietuviai buvo tik du, Arūnas ir mergina, dirbanti kazino. Vėliau susiradome ir ją, vardu Asta. Mūsų stalas buvo tik keturiems, kita pora buvo labai mieli juodaodžiai is Los Andželes. Vyriškis turi nuosava krovinių pervežimo įmonę, taip pat nuomoja priekabas. Bet mes juos matėme tik tą pirmą vakarą, nes pakeitėme vakarienės laiką į ankstesnįjį.<br /><br />Laivas iš uosto pajudėjo apie 17-tą valandą. Lijo, bangos buvo didelės, laivas stipriai siūbavo… Ne tik tą vakarą, bet ir vėliau….Po vakarienės, kai mes stovėjome balkone, praplaukėme pro kitą kruizinį laivą, visą didelį ir apšviestą kaip Kalėdinė eglė…..Edvardas padarė gražią jo nuotrauką.<br /><br />Tą patį vakarą užėjome į Vakarų parko meno aukciono (Park West Art Auction) galeriją, kur buvo dalijamas šampanas ir kviečiami žmonės sudalyvauti žaidime - atspėti galerijoje esančio Pikaso paveikslo kainą. Na, kodėl gi nepažaidus? Edvardui parašius “dvidešimt tūkstančių”, prie jo priėjo galerijos darbuotojas ir pasufleravo, kad suma turėtų būti iš šešių ženklų, na, kad visai nenugrybautų... Edvardas priekyje prirašė vieneta, o aš – dar daugiau: skaičiu 210.000. Neturėjau žalio supratimo apie paveikslo kainą, žinojau, kad turėjo būti daug… Bet mano skaičius buvo neblogas!!! Sekančią dieną paveikslų aukciono metu turėjo išaiškėti žaidimo nugalėtojas, kuris ir laimės galimybę išsirinkti paveikslų už 1.300 dolerių. Na, bet apie viską iš eilutės…<br /><br />Po kelių taurių šampano ir apžiūrėjus galerijoje esančius paveikslus nuėjome į pirmajį koncertą – Sveikinimo, atvykus į laivą šou- kur laivo programų direktorius pristatė dainininkus, muzikantus ir paprašė žiūrovų nefotografuoti koncerto metu, kad atlikėjai neįgriūtų į orkestro duobę, nes laivas gana stipriai bangavo... Beje, su kruizo programų direktoriumi Džefu Bronsonu (Jeff Bronson) vėliau susipažinome iš arčiau ir maloniai pabendravome.<br /><br />Gruodžio 11-12, pirmadienis–antradienis<br /><br />Dvi dienos jūroje prabėgo labai greitai. Neteko nuobodžiauti, neteko galvoti, ką čia dabar nuveikus – reikėjo tik spėti rinktis iš siūlomų veiklos rūšių. Pirmadienio rytą programų direktorius didžiausioje laivo koncertinėje salėje pristatė visuose trijuose sustojimuose krante siūlomas ekskursijas. Mes jau buvome viską išsirinkę iš nusipirkę iš anksto, bet vis tiek nuėjome pasiklausyti detalesnės informacijos, ką gi mes pamatysime ir patirsime visose trijose vietose: Puerto Vajartoje (Puerto Vallarta), Mazatlane (Mazatlan) ir Kabo San Luke (Cabo San Lukas).<br /><br />Papietavę nuėjome į pirmajį paveikslų aukcioną, kur buvo paskelbtas nugalėtojas, arčiausiai tikrosios atspėjęs Pikaso paveikslo kainą.<br /><br />Aukcionai vyksta kitoje labai didelėje laivo salėje. Toje pačioje salėje išdėlioti paveikslai, kuriuos galima įsigyti aukcionų metu, kurie prasidėdavo tryliktą valandą ir baigdavosi apie šešioliktą. Visą popietę ten nemokamai davė šampaną. Išgeri taurę, tau atneša kitą. Ir taip tris valandas. Manau, kad šampanas buvo europietiškas arba labai geras amerikietiškas, nes buvo gana skanus.<br /><br />Prie įėjimo į salę, reikėjo užpildyti pora popierėlių, kurie suteikė kiekvienam teisę dalyvauti aukcione su priskirtu numeriu. Mūsų buvo 145 ir 146. Įsitaisėme pirmojoje eilėje.<br /><br />Akcioną vedė dvi jaunos, šaunios merginos ir labai simpatiškas vyrukas, kuris, beje, ir pagrindinė aukcono vedėja, blondinė australė Natali, buvo sužadėtiniai. Ji - lieknutė, aukštaūgė ant smailų aukštakulnių, jis – nedidelio ūgio, bet labai išvaizdus, juodbruvas, malonus jaunas vyriškis. Aukciono vedėjai pristatė dailininkus, kurių paveikslai dalyvauja aukcione, ir žiūrovams pasiūle apžiūrėti darbus. Jei kas patiko ir norėjai įsigyti, apie tai reikėjo pasakyti vienam iš aukciono vedėjų, kuris pasiūlydavo žemiausią kainą ir ant paveikslo rėmelio uždėdavo spalvotą lipduką. Tai reiškė, kad tą paveikslą aukciono darbuotojai, du gana vikrūs pagalbininkai, turėjo atnešti į salės priekį ir eilės tvarka uždėti ant specialių stovų, kad visi gerai jį matytų.<br /><br />Bet, pirmiausia, ant stovo uždėjo Pikaso paveisklą. Mano kūnelis tik pagaugais nuėjo....Matyt viską nujautė....<br /><br />Natali paskelbė, kad loterijoje-paveikslo kainos spėjime dalyvavo virš šimto žmonių ir arčiausiai atspėjęs kainą buvo ponas toks ir toks... bet jo nebuvo salėje!!! Mano širdis tik stabtelėjo….Vedėja kalbėjo toliau: sekantis, arčiausiai atspėjęs kainą - Vita Henderson! <br />Paveikslas kainavo 196 tūkstančius dolerių, o aš loterijos biliete įrašiau 210 tūkstančių. Greičiau už šviesą atsidūriau prie vedėjos. Net nežinau kodėl mane ten kojos nunešė, to nereikėjo, bet aš buvau prie Natali. Ji pasakė, kad aš laimėjau teisę išsirinkti paveikslų už vieną tūkstantį tris šimtus dolerių. Buvo smagu, visi sveikino, prilėkė padavėja su šampanu... O, jūs dar turite? Imkite dar vieną taurę.....Taigi, kruizas prasidėjo nuo malonaus siurprizo, kurių buvo ir daugiau.<br /><br />Vakare, valandėlę prieš vakarienę, buvo kapitono kokteilių vakarėlis. Visi pasipuošę ėjome į didžiąją koncertinę salę, ten grojo orkestras, nešiojo kokteilius ir mažas užkandėles, laivo kapitonas pristatė baltai uniformuotą laivo įgulą ir kitus, besirūpinančius mūsų patogumais ir laisvalaikiu. Po valandėlės ėjome vakarieniauti ir susipažinome su naujaisiais pirmosios pamainos stalo kaimynais. Tai buvo Džeromas ir Debi (Jeromme ir Debbie), pora is Los Andželes. Mūsų stalas buvo nedidelis, keturvietis. Prisiminėme, kaip smagu buvo ankstesniuose kruizuose vakarieniauti prie didesnio, aštuonviečio stalo....Daugiau žmonių, daugiau temų pokalbiams...<br /><br />Po vakarienės paveikslų aukciono galerijoje išsirinkome du paveikslus už 1300 dolerių. Pasirinkimas buvo tik iš penkerių ir man labai patiko tik vienas iš jų, kiti buvo šiaip sau, bet ….iš karto pagalvojome, kad gal pavyks parduoti. Mums reikėjo sumokėti apie 600 dolerių už pasirinktų paveikslų įrėminimą ir jie turėjo būti atsiųsti į namus 4-6 savaičių bėgyje. Vėl buvo pilstomas šampanas…Ir taip laive kas vakarą...<br /><br />Vėlai vakare žiūrėjome koncertą “Nuostabus pasaulis” (Wonderful World). Artistai pristatė muziką, dainas ir šokius iš viso pasaulio: JAV, Tolimųjų Rytų, Europos, Rusijos, Afrikos…<br /><br />Antradienį iš pat ryto abu išskubėjome į SPA. Edvardas buvo išsipirkęs kūno masažą, o aš pasilepinau įvyniojimu į jūros žoles/dumblius ir masažu.<br /><br />Vėliau aš klausiausi informacijos apie apsipirkimą Meksikoje: juvelyrinius dirbinius patariama pirkti tik parduotuvėse, kuriose bus garantuojama kokybė, vengti gatvės prekeivių ir pan. Brangios deimantų parduotuvės Meksikoje turi sutartis su kruizinių laivų kompanijomis ir laivų keleiviai gali įsigyti pas juos deimantų ir kitų brangių juvelyrinių dirbinių su šiokiomis tokiomis nuolaidomis.<br /><br /><br />Edvardas tuo metu ieškojo bridžo klubo, bet ten nerado nei vieno žaidėjo. <br /> <br />Papietavę vėl nuėjome į aukcioną. Ei, ten gi duoda šampaną!<br />Sudalyvavau dar vienoje bilietukų loterijoje. Aš gavau krūvą bilietukų (gavau jų daug už pirmąjį laimėjimą, na gal kokį penkiasdešimt), o aukciono vedantysis traukia iš didelio indo tų bilietukų šakneles. Taigi ištraukė manajį! Kažkodėl gerai sekėsi. Reikėjo ir vėl išsirinkti paveikslą, tik šį kartą už 650 dolerių. Jau žinojau, kad dykai dalinamų paveikslų pasirinkimas nebuvo labai geras, bet... vis gi, laimėjau. <br /><br />Mano išsirinktieji laimėtieji paveikslai buvo tokie: Emile Bellet “D’or et de Reve”, Linda le Kinff “Robe du Soir” ir Anatole Krasnyanski “Musical Sphere”. Prancūzo Emile Bellet paveikslas - tikras gražuolis. Pirkome dar tris. Į kompaniją laimėtam Emile Bellet “print’ui” įsigijome jo ”Douceur Bleue” kopiją ant drobės su autoriaus nuspalvinimu. Tai jau aukštesnės kategorijos paveikslas ir nuostabiai gražus. Šie Emile Ballet romantiški paveikslai turi daug geltonos, mėlynos ir šiek tiek raudonos spalvos, bei abstrakčią moters figūrą ... O į kompaniją jau turimam Martiros Manoukian paveikslui, įsigytam anksteniajame kruize, jo nutapyto “Golden Shimmer” kopiją. Mūsų turimų Martiros paveikslų “print’ai” yra atspausti, bet spalvos ir kiti nuostabūs potėpiai ir kitokie puošybiniai elementai yra padaryti paties menininko. Originalius paveikslus sunku “įkasti”, o “print’ai” – kainuoja pakenčiamai. Antrasis, šiame kruize įsigytas, buvo mažesnis už pirmąjį ir šiek tiek pigesnis- 3 tūkstančiai 200 doleriu, kai pats originalas būtų gal ir 10 tūkstančių. Martiros originalūs darbai yra saugomi muziejuose Europoje. <br /><br />Edvardas negalėjo nenusipirkti mažuliuko, jam vaikystę primenančio paveikslo, iš animacinio meno “Peanuts Red Baron”. Tai “snoppy” (šuniukas ant raudonos šuns būdelės).<br /><br />Nelengva buvo surasti namuose tinkamą jiems visiems vietą.....Bet pergrupavus kitus, viskas įmanoma, kai to labai nori.<br /><br />Aš jau maniau, kad ateities kruizuose į aukcionus nebeisime, bet Edvardas pareiškė, kad būtinai eisime, nes ten smagu praleisti laiką, kai laivas jūroje, ir būtinai pirksime, jei kas labai patiks...... Mums reikia jau ne vieno kambario be langų su daugeliu tuščios vietos ant sienų... O gal kitą namą-paveikslų galeriją šalia pasistatyti? Visai gera ideja!<br /><br />Užsiplepėjau apie aukcionus, bet juose sudalyvauti yra “fun” –smagu.<br /><br />Po aukciono valandėlę pasilepinau saulytėje nuosavame balkone ir vėliau nuėjome į vakarėlį, skirtą pakartotiniems kruizų linijos Karnival (Carnival) klientams, t.y. tiems, kurie jau nebe pirmą kartą plaukia su Karnivalo kompanijos kruiziniais laivais. Buvo linksma, dalijo skanius kokteilius...<br /><br />Prieš pat vakarienę laive susitikome (ko tik nebūna gyvenime!) Edvardo buvusį kolegą su žmona. Tai buvo juoko! Jis pasakė, kad iš mūsų vietovės, iš Espanolos, laive yra 18-os žmonių grupė. <br /><br />Mano nuosavas “Kalėdų Senis” – Edvardas - nupirko keletą sidabrinių žiedelių – laive išpardavimų irgi būna...Ir dar vieną nupirko labai gražų...Didelė dovana 5-ių metų santuokos proga: tanzanito akmuo su 6 deimantais baltame aukse. Man reikiamo dydžio nebuvo, bet kruiziniai laivai turi savo juvelyrinių dirbinių taisyklas krante ir ten paslaugos nieko nekainuoja. Taigi, žiedelį teko siųsti padidinimui. Prieš pat Valentino dieną mano gražuolis atkeliavo..... Tarp kitko, tanzanitas randamas vienintelėje vietoje pasaulyje- Tanzanijoje, Afrikoje. O ir aptiktas jis buvo atsitiktinai, ieškant safyrų 1960-aisiais. Labai miela tą brangų žiedą turėti... gražu būtų derantys auskarai iš to paties akmens....<br />Matyt, tik iškeliavus Anapilin visi žemiškieji materialieji norai pasibaigia... <br /><br />Skaitykite tęsinį...<br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-1148974858241221219?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-13902602401155127672008-02-25T14:25:00.003-07:002008-03-05T17:31:21.821-07:00<a href="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Myq-74IMI/AAAAAAAAAgk/3C8K4K5OT3U/s1600-h/9+Salerno+3.jpg"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171032511181496514" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Myq-74IMI/AAAAAAAAAgk/3C8K4K5OT3U/s320/9+Salerno+3.jpg" border="0" /></a><br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on">Libija – Malta – Italija – JAV. 2006 m. kovo 28 – balandžio 4 d.<br /><br />Kovo 28-oji, antradienis<br /><br />Iš ryto niekur nebereikėjo skubėti, buvo ilgi pusryčiai… Padrybsojau ant denio saulytėje porą valandėlių, nes mums jau reikėjo ramaus poilsio ir laiko viskam suvirškinti: ir įspūdžiams, ir nemalonumams.<br /><br />Tik dabar prisiminiau viena dalyką, prie kurio taip ir nepripratome: laive visa informacija buvo skelbiama penkiomis kalbomis: anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir japonų, nes kruize buvo tų šalių kelionių agentūrų organizuotos grupes, reikėjo, kad visi viską suprastų. Vos tik išgirstame kažką pranešant per garsiakalbį, būtinai reikia sulaukti, kol nuskambės ir angliškai…<br /><br />Tą dieną atplaukėme į Libiją, į Tobruko uostą. Buvo apie 4 po pietų, kai pamatėme pilkšvus Libijos krantus. Iš laivo atrodė, kad mieste visiškai nėra jokios žalumos, vien kažkokį betoną primenantys pilkai rusvi pastatai.<br /><br />Laivas prisišvartavo uoste. Aš stovėjau ant viršutiniame denyje kartu su daugeliu kitų turistų, o Edvardas tuo metu buvo vienoje iš astronominių paskaitų. Į prieplauką atvažiavo autobusas ir keletas automobilių, iš autobuso išlipo rudos ir baltos spalvos kostiumais apsirengę vaikai, išsirikiavo po kelis eilėse ir dainuodami žygiavo laivo kapitono komandos link. Kapitonui ir jo pavaduotojui jie įteikė didžiules gėlių puokštes, tada vėl dainavo, vis suplodami delnais, paskui su kapitono komanda fotografavosi, o laivo įgula vaikams padovanojo kepuraites… Viską filmavo, matyt, vietinė televizija.<br /><br />Vėliau man Edvardas papasakojo, kad dėl politinių motyvų Libijoje amerikiečių nėra buvę nuo 1972 metų. Nors mūsų laivas ir nebuvo amerikietiškas, bet pusė jo keleivių buvo iš Amerikos. Vien tai, kad mes buvome Libijos uoste ir atvykome čia stebėti Saulės užtemimo, matomo jų šalyje, buvo didžiulis įvykis Libijai.<br /><br />Paskui į prieplauką atvažiavo dar du autobusai pasiimti iš laivo 60 žmonių, kurie nusipirko Saules užtemimo stebėjimą su išvyka iš vakaro ir nakvyne palapinėje dykumoje. Mes to nedarėme, nes abiems tai būtų kainavę beveik visu tūkstančiu dolerių daugiau. Du mūsų stalo kaimynai ten važiavo ir paskui sakė, kad buvo labai įdomu.<br /><br />Sužinojome, kad po vakarienės dar tą patį vakarą autobusai veš iš uosto į miestą, tad nusprendėme pasinaudoti ta proga ir pažiūrėti, kaip atrodo Tobrukas. Stalo kaimynai Judy ir Ronas prisijungė prie mūsų. Buvo viena būtina sąlyga moterims - reikia galvos apdangalų, ilgų rankovių ir ilgų kelnių… Aš gi buvau pamiršusi pasiimti sau šaliką, todėl Edvardui teko sulakstyti pas vienus pažįstamus į kajutę ir iš kinės pasiskolinti man šaliką galvai pridengti. Buvo gana šilta, bet teko rengtis ilgomis rankovėmis. Viskas buvo organizuota taip greit ir sklandžiai, kad net pinigų galėjome pasikeisti į Libijos valiutą prieš išeidami iš laivo.<br /><br />Išvažiavome iš uosto apie 7.30 vakaro. Autobuse buvo vietinis gidas, kuris labai gražiai angliškai kalbėjo, kaip visi Libijoje džiaugiasi, matydami daug amerikiečių jų šalyje. Ir jis pats buvo tikrai susijaudinęs ir labai dėkojo mums, kad atvažiavome. Jis pasakojo, kad Tolbruke dar nėra gerų restoranų, kad jie čia turi tik vieną viešbutį su pora žvaigždučių, bet žmonės čia labai draugiški, kad galime jaustis saugūs.<br /><br />Mus nuvežė, kaip aiškino, į patį miesto centrą. Išlipame iš autobuso ir… Netoli kažkokie pastatai, tarp jų eina žvyro ir pusiau asfalto gatvė, jokių šaligatvių, visur kažkokie gelžbetonio blokai mėtosi, šiukšlės visur, popiergaliai… Daug šiukšlių. Apšvietimo gatvėse jokio, tik tiek šviesos, kiek sklinda iš tų pastatų ar kažkokių mažų parduotuvėlių. Žodžiu, buvo nejauku…<br /><br />Visur būriavosi berniukai ir kiek vyresni vyrukai, jokios mergaitės ar moters… Keli dešimties ar dvylikos metų berniukai priėjo prie mūsų, ir vienas iš jų gražiai angliškai paklausė: “Are you americans?” (“Ar jūs amerikiečiai?” Kai atsakėme, kad taip, jie didelėmis akimis susižavėję žiūrėjo į mus. Nieko panašaus nebuvo į vaikus, kuriuos matėme Egipte prie piramidžių ar Sfinkso. Ten tokie vaikai jau buvo išmokyti iš turistų vos ne jėga ištraukti pinigų, ką nors jiems parduodant ar tiesiog prašant išmaldos...<br /><br />Libiai buvo absoliuti priešingybė: vaikai išsižioję žiūrėjo į skaitmeninius fotoaparatus, prašėsi fotografuojami ir dar labiau nustebę žiūrėjo į savo atvaizdus fotoaparato ekrane. O aš kaip tik nepasiėmiau fotoaparato, pamaniau, kad jau tamsu, vakaras. Be reikalo – juk vaikų švytinčios akys ir jų veidai buvo nepakartojami…<br /><br />Nusprendėme pereiti porą gatvių, užsukti į parduotuvėles, tiesiog pasižvalgyti… Tobruke gyvena 140 tūkstančių žmonių, tačiau tai varganas, apleistas miestas… Visoje Libijoje gyvena 4,5 milijono žmonių, o jos plotas yra kaip trijų Prancūzijų.<br /><br />Vienoje parduotuvėlėje prekiavo moteriškais šaliais, rankinukais, drabužiais. Kai tik prisiliečiau prie kažko, viskas ėmė kristi, griūti, atrodė, kad ta parduotuvėlė tuoj subyrės. Kai kurios prekės buvo sukrautos tiesiog ant grindų… Pardavėjai buvo jauni ir dailus vyrukai. Jie gražiai kalbėjo angliškai ir pakvietė Judy atsisėsti ant kėdės. Tada jie pradėjo jai rišti ant galvos vieną po kito skirtingų spalvų šalius. Ir tas rišimas buvo ypatingas – toks, kaip jų moterys riša šalius ant galvos ir susega mažiuku segtuku. Paskui jie ir man darė tą patį…<br /><br />Nemoku aprašyti žodžiais to potyrio, tai buvo labai jaudinantis, kažkoks keistas momentas. Nusipirkau porą tų šalių, gražių šilkinių, vos tris dolerius kainuojančių. Va, tokiems momentams ir buvo reikalingas fotoaparatas…<br /><br />Mums einant gatve, pravažiuojantys automobiliai sustodavo, o sėdintys viduje žiopsodavo į mus. Matėme ir keletą jaunų moterų automobiliuose. Jos vilkėjo šviesiais drabužiais ir buvo su galvos apdangalais, bet jų veidai nebuvo uždengti. Jos buvo su gražiu makijažu ir labai dailios. Beje, libiai kažkokie kitokie, nei egiptiečiai, ir jų veido bruožai kitokie, net žmones lyg ir aukštesni…<br /><br />Užėjome į kišenėlės dydžio juvelyrinę parduotuvėlę. Ten Edvardas nupirko man auksinius auskarus. Jų kaina priklausė nuo svorio, tai buvo 18 karatų geltono aukso su įspaustomis balto aukso mažytėmis žvaigždutėmis – gana įdomūs auskariukai… Jis buvo išsikeitęs šiek tiek pinigų, ir reikėjo gi juos kažkaip išleisti. Amerikoje 18-os karatų panašaus dydžio auskarai būtų kainavę dukart brangiau, o ten jie buvo apie 60 dolerių.<br /><br />Vėliau užėjome į elektronikos parduotuvę. Taip, ir tokia ten buvo. Edvardas pamanė, gal ten ras stovą – trikojį vaizdo kamerai pritvirtinti dykumoje Saulės užtemimo metu. Toje parduotuvėlėje jų nebuvo, bet pardavėjas pasiūlė užeiti į kitą, kur tokių stovų galėjo būti.<br /><br />Laiko, kol paskutinis autobusas grįš į uostą, nebuvo daug likę, todėl mes jau turėjome paskubėti. Judy su Ronu buvo nuėję kažkur kitur… Mums reikėjo pereiti visiškai neapšviestas gatveles iki kitos parduotuvėlės. Edvardas paspartino ir taip greitą savo žingsnį, aš vos bespėjau, tik vis prašiau: palauk manęs, nelėk, nes kažkoks keistas nejaukumas buvo atsidurti tamsoje.<br /><br />Kitoje parduotuvikėje buvo tokių stovų, beje, pagamintų Japonijoje, bet Edvardas pritrūko šiek tiek jų valiutos, neturėjome ir grynųjų dolerių, o parduotuvė nepriėmė jokių kreditinių kortelių… Pardavė jie Edvardui tą stovą už jo visus turimus vietinius pinigus.<br /><br />Paskui, jau grįždami autobuso link, pamatėme vietinį restoraną, ir Edvardas pasiūlė nors užeiti pažiūrėti, kaip jis ten atrodo... Kvapai nosį maloniai kuteno, lauke būriavosi vietinis jaunimas, gal net 30 vyrukų, viduje matėsi pora baltų plastmasinių staliukų ir tokių pat kėdžių... Į vidų vis dėlto nebeužėjome, nes tas superdidelis dėmesys mane ėmė labai trikdyti. Įsivaizduokite, visos akių poros bemat susminga į jus, atrodo, persmelkia tiesiog kiaurai...<br /><br />Edvardas mane ramino, kad jie visiškai taikūs, tik dauguma iš jų gal pirmą baltą žmogų pamatė savo gyvenime ir dar, aišku, tokią aukštaūgę kelnėtą lietuvaitę. Užuot pasijutusi “žvaigžde” – va, kaip į mane visi žiūri, tiesiog akimis valgo – aš nėriau į autobusą. Buvau pilna niekad anksčiau nepatirtų emocijų, reikėjo visa tai suvirškinti, sudėlioti į stalčiukus…<br /><br />Grįžome į laivą beveik 10 vakaro, ir aš kritau į lovą, nes kitą rytą keltis reikės 5 valandą.<br /><br />Kovo 29-oji, trečiadienis <br /><br />Tai - Saulės užtemimo diena dykumoje.<br /><br />Po ankstyvų pusryčių pastovėjome valandą eilėje, kol išėjome iš laivo. Važiuodami autobusu iš uosto dykumos link pirmą valandą absoliučiai nieko aplink nematėme, nes viskas skendėjo tirštame rūke. Tik po valandos pasirodė saulutė, rūko – nė kvapo, dangus – mėlyniausias, ir mes jau buvome dykumoje.<br /><br />Pravažiavome pro palapines, kuriose nakvojo 60 žmonių iš mūsų laivo, - tie, kurie buvo išvykę į dykumą iš vakaro. Tada pasiekėme kitas labai dideles palapines, pastatytas pasislėpti nuo saulės. Šalia stojo ir kiti autobusai. Jie vežė ir vežė žmones – ne tik iš mūsų laivo, bet ir kitas organizuotas grupes iš įvairių pasaulio kampelių, tuos, kurie atvyko į Libiją stebėti Saulės užtemimo. Pasipylė tikra žmonių maišalynė…<br /><br />Šiek tiek toliau nuo tų palapinių buvo pastatyti 5 lauko tualetai. Pasielgiau labai protingai, kad iškart ir nuėjau į tuos tualetus, nes eilė prie jų ilgėjo kas minutę. Tie tualetai buvo padaryti iš klijuotės, priekyje per visa jos aukštį – užtrauktukas, įeini vidun, užtrauktuką iš vidaus užsitrauki... Nors poros tualetų tie užtrauktukai išvis nebeveikė. Viduje buvo iškasta gana gili duobė, o virš jos stovėjo klozetas. Va, ir visas tualetas.<br /><br />Gal po valandos prie tualetų atvažiavo mašina su didele cisterna vandens rankoms nusiplauti… Jos kranas taip ir liko atsuktas, vanduo žliaugė visur… Būdama tokiame tualete girdėjau, kaip šalia žmonės reiškė savo emocijas apie juos: „Dieve tu mano, kas čia per tualetai“ ir pan. Matyt, nieko panašaus savo gyvenime dar nebuvo matę, o aš žinau, kokie tualetai kažkada kaimuose būdavo… Man visa tai nebuvo kažkas tokio nežemiško – juk dykumoje buvome atsidūrę.<br /><br />Iš anksto mums buvo liepta būti apsirengus ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis ir būtinai su galvų apdangalais. Dykumos saulėje, nors ir kovo mėnesį, buvo ne tas žodis, kaip karšta…<br /><br />Tiesa, pirmą kartą savo gyvenimą pamačiau nuostabų dalyką – miražą. Toli dykumoje, ties pačiu horizontu, atrodė, kad vandenynas banguoja, ir toks ryškus vandens vaizdinys, kad net neįtikėtina… Atrodė, kad vandenynas supa dykumą iš visų pusių… Tai va – tokie pirmieji tos dykumos įspūdžiai.<br /><br />Žmonių daugėjo labai greitai… Kažkoks vyrukas iš kažkurios grupės pasakė mums, kurie buvom įsikūrę prie pat didelės palapinės, kad galėtume nuo saules kitur pasislėpti, kad šita palapinė pastatyta italų grupei iš laivo, ir mes turime ją palikti. Tada mes nuėjome toliau dykuma – juk vietos aplink buvo sočiai… Atvežė daug baltų plastmasinių kėdžių, kad būtų galima nors atsisėsti, o ne kepinti užpakalius ant karšto smėlio.<br /><br />Beje, pats dykumos paviršius buvo gana kietas žvyras ir tik šiek tiek smėlio, nes smiltis čia juk vėjai nupusto, vien tik akmenukai gulėti lieka. Taip pat čia buvo daug baltų tuščių kriauklelių – keletą iš jų parsivežiau namo, ir dabar jos “puošia” vieną mano gėlių vazonėlį.<br /><br />Paskui, kai jau Edvardas buvo ant trikojo pasistatęs savo didžiulius žiūronus su filtrais ir rengėsi tą patį padaryti su vaizdo kamera, prie mūsų privažiavo ir sustojo didžiulis sunkvežimis su televizijos kameromis. Ta mašina taip ir neišjungė variklio, ėmė įkyriai burgzti mūsų panosėje… Teko dar kartą mums ir kitiems, jau įsikūrusiems aplinkui, susirinkti savo “žaisliukus” ir nešdintis dar gerokai toliau į dykumą.<br /><br />Saules užtemimo laikas artėjo labai sparčiai. Jis turėjo prasidėti 12.38. Į dykumą suvažiavo gal 3-4 tūkstančiai žmonių. Aplink turistines grupes buvo tuščias dykumos ruožas, ten važinėjo policijos automobiliai, o dar toliau rinkosi vietiniai žmonės. Policija, matyt, dėl saugumo norėjo išlaikyti atstumą tarp turistų ir vietinių. Kaip vėliau sužinojome, vietiniai kažkodėl norėjo prasibrauti iki mūsų, todėl policija ten labai zujo, girdėjome automobilių signalus ir policijos mašinų sirenas…<br /><br />Bet grįžkime prie svarbiausio dalyko. Mūsų žiūronai su filtrais jau paruošti žiūrėti ir nutaikyti į Saulę, vaizdo kamera irgi paruošta, tik pasukta kol kas į horizontą ir atsigręš į Saulę prasidėjus pilnam jos užtemimui. Kamerai mes neturėjome filtrų, todėl tiesioginiai Saulės spinduliai būtų ją paprasčiausiai sugadinę. Filmuoti Saulę mes galėjome tik Mėnulio šešėliui pilnai uždengus Saulę.<br /><br />Prie mūsų su Edvardu prisijungė jau pažįstama pora –Andrew ir jo žmona kinė bei jo tėtis, žodžiu, buvome penkiese. Beje, eilė prie tualetų tuo metu jau buvo kilometrinė tikrąja to žodžio prasme. Ten stovėjo keli šimtai žmonių, o kiti ėjo tolyn tolyn į dykumą ir ten atliko savo reikalus. Juk aplink – nei krūmelio, nei medelio, nei žolytės…<br /><br />Numatytu laiku labai tiksliai Mėnulio šešėlis paliečia Saulę, atsikanda mažą jos kąsnelį – bent taip matosi, žiūrint pro teleskopus ar žiūronus, ir tai atsitiko 11.17, kiek pamenu, taigi, šiek tiek laiko dar praėjo, kol Mėnulio šešėlis visiškai uždengė Saulę.<br /><br />Bet per ta laiką įvyko daug įdomaus. Kai tik Saulutės buvo “atsikąsta”, prasidėjo keisti dalykai: oro temperatūra pradėjo kristi, pamažu ryškėjo šešėlis ant žemės toje pusėje, kur saulės šviesos mažėjo ir mažėjo, toje pačioje pusėje horizontas ėmė dažytis rausva spalva.<br /><br />Kai Mėnulio šešėlis uždengė daugiau nei pusę Saulės, oras dar labiau atvėso, net pasidarė šalta, nes nuo 35 ar 40 laipsnių nukrito gal iki 15-18. Tuo metu dar pakilo vėjas, visur pasidarė tamsu, dangus tapo tamsiai mėlynas, o horizontas – tamsiai raudonas.<br /><br />Libiai tuo metu įjungė savo automobilių šviesas ir signalus. O jų buvo gana daug, visur visokie garsai aidėjo. Tuo metu keliatūkstantinė turistų minia buvo sukišusi nosis į teleskopus, į didesnius ar mažesnius žiūronus, kažkas turėjo tik paprastus filtrus-akinius, kuriuos gavome visi atplaukę laivu…<br /><br />Iš astronomijos paskaitų laive aš jau žinojau, kad yra labai ypatingas momentas, vadinamas “deimanto žiedu”, kai Saulutės tik mažyliukas kraštelis lieka neuždengtas, ir tas ryškiai švytintis Saulės kampukas primena deimantinę žiedo akį. Po to, kai tai atsitinka, jau galima žiūrėti ir savo akimis, be jokių filtrų, į Saulę ir pamatyti tą mažytį žiedelį, švytintį tamsiai mėlyname danguje su vyšniniu horizontu aplink. Tikrai buvo gražu… Tas momentas tęsėsi vos kelias sekundes…<br /><br />Po to sekė visiškas Saulės užtemimas, jis truko 4 minutes ir 7 sekundes. Pro labai galingus Edvardo žiūronus mačiau, kaip visa Saulė pilnai buvo uždengta Mėnulio šešėlio, ji buvo tamsi, o aplink ją buvo platus šviesos lankas, kuris tai vienur, tai kitur šviesos pliūpsniais dar labiau padidėdavo. Tas lankas vadinasi “Saulės karūna”, ir ta karūna buvo ne lygi, o su besikeičiančio ilgio šviesos pliūpsniais į visas puses. Tiesiog buvo gražu visas tas 4 minutes ir 7 sekundes.<br /><br />Emocijos dykumoje tuo metu liejosi per kraštus. Buvo žmonių, kurie keliauja paskui Saules užtemimus, jie net ypatingus marškinėlius turi, kur surašytos datos ir vietos, kuriose jie stebėjo Saulės užtemimus. Vėliau girdėjome tuos žmones kalbant, kad matyti Saulės užtemimą dykumoje yra daug įdomiau, nei kur nors kitur, nes tik dykuma turi tokį spalvingą horizontą, dykuma turi kažką savito…<br /><br />Toks ir buvo mūsų kruizo tikslas… Dar kartą pamatėme “deimanto žiedą”, kai Mėnulio šešėlis ruošėsi palikti Saulę. Iš viso to patyrimo man gražiausias ir buvo tas “deimanto žiedas”. Girdėjome kalbant, kad kažkas net pasipiršo tuo momentu ir padovanojo tikrą deimanto žiedą…<br /><br />Oras po truputį pradėjo šilti, o aš tą šaltuką jaučiau gal dar visą valandą, mano rankos buvo šaltos kaip ledas. Mėnulio šešėliui visai palikus Saulę ir užtemimui pasibaigus, visi pasukome savo autobusų link. Pakeliui dar pasiėmėme priešpiečių paketus, kurie buvo palikti kažkur šiltai, todėl viskas juose: sūris, duona, kumpis – buvo ištežę, beveik niekas tų priešpiečių taip ir nevalgė.<br /><br />Buvo beveik 2 po pietų. Visi buvome pilni šviežių emocijų, įspūdžių. Grįždami į laivą, pro autobuso langus pagaliau galėjome pamatyti ir šiek tiek Libijos. Pavieniai dideli, dažnai pilki, naujai statyti namai, kažkokie lyg ir nepabaigti, jokios žalumos, žemos ir purvinos parduotuvės, žmonės, juodai arba baltai apsirengę, matėme vien tik vyrus. Kur ne kur buvo mečetės, kurių viduje man taip ir neteko pabuvoti… Gana nykus vaizdas, atrodė, kad jokios gamtos ten nėra, nes vien dulkės ir keletas baigiančių nunykti palmių… M.Kadafis šalį pavertė dykyne…<br /><br />Mano draugės lenkaitės Dorotos dėdė gal prieš 30 metų ar šiek tiek daugiau Libijoje dirbo kelių inžinieriumi, jis ten prabuvo penketą metų, buvo nusivežęs ir savo šeimą. Ta Dorota man pasakojo, kad jo prisiminimai apie Libiją labai geri buvo, kad jo žmona ten įsigijo nuostabaus šilko drabužių, aukso dirbinių, ir kad tai buvo labai gražus kraštas, tik paskui prezidentas M.Kadafis sunaikino visą buvusį šalies grožį ir gėrybes.<br /><br />Tiesa, Tobruke, ten, kur mūsų laivas prisišvartavo, ant kalno stūkso balti rūmai su daugybe arkų, kaip iš pasakos… Ten, kaip sakė gidas, apsistoja M.Kadafis, kai atvyksta į Tobruką.<br /><br />Tą vakarą laive buvo iškilminga vakarienė, visi tokia proga buvo pasipuošę ir labai gražūs. Savo įspūdžiais apie išvyką į dykumą su nakvyne dalijosi du draugai Johnas ir Davidas. Tai 60 žmonių grupei net ir kultūrinių atrakcijų buvo suorganizuota: vietinių atlikėjų koncertas su pilvo šokiais, su dainomis, vyrai atskirai šoko savo šokius, visa tai užsitęsė ilgai ir po vidurnakčio… Tik ten, sakė, miegoti palapinėje buvo tvanku. Bet ko norėti – juk dykumoje jie buvo.<br /><br />Po ilgos vakarienės ir po galybės įspūdžių mūsų nebesugundė joks šou, pavargę nuo įtemptos dienos, patraukėme miegučio linkui…<br /><br />Kovo 30-oji, ketvirtadienis<br /><br />Ir vėl visa diena – jūroje. Iš ryto pabuvau saulutėje, po pietų ėjome į astronomijos specialistų surengtą paskaitą, kur rodė nuostabias nuotraukas iš vakarykščio Saulės užtemimo. Kokių tik grožybių neprifotografavo ir neprifilmavo profesionalai!<br /><br />Mus pasiekė pakartotinis patvirtinimas iš Egipto, kad paliktų daiktų autobuse nerasta. Edvardas vis dar kažkokios vilties turėjo, nors aš tai jau tikrai nebe.<br /><br />Po vakarienės niekur linksmintis nėjome, nes nuotaikėlė buvo ne pati geriausia, ne “koncertinė”…<br /><br />Kovo 31-oji, penktadienis <br /><br />Atplaukėme į kitą Libijos uostą, į sostinę Tripolį. Iš pat ankstaus ryto išvažiavome autobusu į ekskursiją ir po pusantros valandos pasiekėme Leptis Magna miestą.<br /><br />Šiek tiek istorijos. Tai – vienas iš nuostabiausių Šiaurės Afrikos miestų. Jis įsikūrė kaip prekybinis uostas, eksportuojantis labai daug grūdų ir alyvuogių. 111 metais prieš mūsų erą jis kaip kolonija prisijungė prie Romos. Tuo romėniškuoju istorijos laikotarpiu uostas ir miesto prekybinė dalis – forumas buvo rekonstruoti, labai išaugo ir palei Viduržemio jūrą išsiplėtė ir visas miestas. Bet jau mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje, apie 650-uosius metus, visiškai apleistą miestą užpustė dykumų smėlis. Vietomis jis net 22 metrų klodu padengė šio miesto griuvėsius. Tik 1920 metais jį vėl surado italų archeologai.<br /><br />Senovėje čia gyveno apie 250 tūkstančių žmonių. Tai romėnų miestas, kurio architektūra labai panaši į Pompėją, tik visko žymiai daugiau. Kai kurie pastatai labai gražiai išliko, o kitų tik liekanos primena apie jų buvusį grožį. Marmuras, marmuras, aplink vien tik visų spalvų marmuras… Karališkosios vonios, pirtys, maudyklos… Visa tai buvo įrengta labai dideliuose pastatuose, daug aukštų kolonų, smulkių architektūrinių detalių… Senasis teatras, kuriame tilpdavo 15 tūkstančių žiūrovų, buvo prie pat Viduržemio jūros, ten pat – daug privačių namų, didelės vilos ant jūros kranto. Vėliau viską uzpustė smėlis.<br /><br />Šį kartą mums be galo pasisekė su autobuso gidu. Jaunas vyrukas, vardu Muchametas, galėjo kalbėti neužsičiaupdamas nors ir visą dieną, tą jis ir darė. Informacijos buvo be galo daug, nes jis žinojo viską, ką tik buvo įmanoma žinoti apie senąjį miestą. Sulaukęs daugybės komplimentų dėl savo darbo, vėliau jis prasitarė, kad Libijoje yra tik 10 ekskursijų vadovų, turinčių specialų koledžo išsilavinimą ir galinčių vesti ekskursijas bet kurioje Libijos vietoje, o jis ir yra vienas iš to dešimtuko. Labai organizuotas, aiškiai ir garsiai kalbantis švaria anglų kalba, labai malonus, atsakantis į bet kurį klausimą – na, toks ir turi būti tikras gidas.<br /><br />Apžiūrėję Leptis Magną, nuvažiavome į muziejų Tripolyje, kur saugomos visos skulptūros, vazos ir visa tai, kas buvo rasta, atkasant tą miestą. Kelių aukštų muziejaus vieną vidinę sieną per visus aukštus puošia milžiniškas M.Kadafio portretas... Iš muziejaus važiavome dar prie ižymiosios Bizantijos sienos, kuri ėjo šalia buvusio prekybinio Leptis Magnos uosto. Edvardas ten būtinai turėjo užsiropšti ant tos sienos ir nors šiek tiek ja paėjėti. Buvęs uostas dabar atrodo tik kaip nedidelė įlanka, visur vien tik smėlis ir mėlynai mėlyna Viduržemio jūra…<br /><br />Važiuojant atgal į laivą, matyt, propagandos tikslais televizorius autobuse rodė vaizdus su Libijos nacionaliniais šokiais ir dainomis, aiškino, kaip čia gera gyventi, valdant M.Kadafiui…<br /><br />Grįžę į laivą, lėkėme tiesiai prie vakarienės stalo. Mums bevakarieniaujant laivas paliko Libijos uostą, todėl pagaliau buvo galima gerti ir vyną!!! Su Edvardu „padarėme“ po butelaitį vyno ir abu šiltučiai ir linksmučiai griuvome pailsėti ir virškinti visos dienos informacijos bei vaizdų, taip pat ir skanios vakarienės.<br /><br />Buvo toks jausmas, tarsi keliavome laiku per kelis tūkstantmečius…<br /><br />Balandzio 1-oji, šeštadienis<br /><br />Įsimylejau Maltą!!! Nuostabi sala. Jos istorija irgi driekiasi ne tiek jau mažai – per 7 tūkstantmečius.<br /><br />Šiek tiek informacijos. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Malta buvo žymus kultūros ir religijos centras dar 4-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą – anksčiau, nei iškilo Egiptas, nei prasidėjo krikščionybės era. Saloje pirmiausia įsikūrė uostai bei prekyvietės.<br /><br />Malta irgi buvo Romos imperijos dalis. Jau mūsų eros pradžioje Malta tapo Bizantijos imperijos dalimi ir nuo 870-ųjų metų ji pateko į arabų įtaką. Arabų okupacija paliko labai žymius pėdsakus maltiečių gyvenime, jų papročiuose ir kalboje. 1090 metais normanai išvijo arabus iš salos. Tuo metu normanai kaip tik įkūrė karalystę pietineje Italijoje ir Sicilijoje, tad Malta net 440-čiai metų tapo Sicilijos dalimi. Tuo laikotarpiu Malta buvo parduota ir perparduota įvairiems lordams ir baronams.<br /><br />1522 metai tapo svarbia data Maltos istorijoje, nes šią salą užėmė ispanai. Kitus 275-erius metus įžymieji “Knights of Malta”- „Maltos kunigaikščiai“ salą pavertė savo karalyste. Jie įkūrė miestus, statė rūmus, bažnyčias, sodus, praturtino salos istoriją kultūra ir menu.<br /><br />Tačiau 1798 metais šių kunigaikščių valdymą Maltoje nutraukė Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Bet maltiečiai sukilo prieš prancūzus ir, britams padedant, po poros metų juos išvijo iš salų. Dar po 14 metų Malta savo noru tapo Britų imperijos dalimi ir britų karinės jūreivystės baze.<br /><br />Pagaliau 1964 metais Malta tapo nepriklausoma. JAV prezidentas T.Ruzveltas, aprašydamas Antrąjį pasaulinį karą, pavadino Maltą “viena mažyte ryškia liepsnele tamsoje”. <br /><br />Maltos sostinė La Valeta yra “miestas, pastatytas džentelmeno džentemenui” - kunigaikščių pastatytas miestas, barokinio meno kūrinys, europietiško meno miestas. Ir tai tik keli šio miesto apibūdinimai. La Valeta taip pat yra gyvas, dirbantis miestas, administracinė ir komercinė vienos didžiosios ir kelių nedidelių Maltos salų širdis. Mieste daug muzikos ir teatrų, avangardinio ir tradicinio meno. Siaurose šio miesto gatvelėse labai populiarios savaitgalių mugės, daugybė mažyčių parduotuvėlių su antikiniais, juvelyriniais dirbiniais, knygomis, paveikslais, aukštosios mados drabužiais. Mieste gausu statulų, arkų, fontanų, gėlynų, sodų, restoranų, mažų kavinių…<br />Ir uostas Maltoje – kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų: jis lyg kažkokioje duobėje už aukštų sienų, o tos sienos viršuje – pilių bokšteliai, palmės…<br /><br />O su gidu Maltoje mums pusiau nepasisekė: pusė mūsų autobuso buvo vokiškai, kita pusė angliškai kalbančių, taigi, tokį gavome ir gidą: kažką pasakys angliškai, po to vokiškai, po to vėl angliškai. <br /><br />Autobusas mus užvežė į kalvos viršūnę, kur buvo La Valetos centras. Edvardas išsiaiškino, kur mes su gidu eisime, o pats pasuko ieškoti parduotuvės, kuri prekiautų fotoaparato atminties kortelėmis. Man jau buvo visai striuka su greit mažėjančia laisva atmintimi mano fotoaparate. Todėl gražiąją vietą – La Valetos sodus – aš aplankiau be Edvardo.<br /><br />Tą vietą reikia žinoti, nes šiaip nuo gatvės jos nesimato. Tai lyg ir uždaras kiemas, apsuptas arkų, su atsiveriančiu vaizdu į Viduržemio jūrą, į uostą, į mūsų baltutėlį gražuolį laivą. Čia žydi egzotiškos gėlės, auga palmės, ir visa tai – balandžio pradžioje.<br /><br />Pats miesto centras išsidėstęs ant kalvos viršūnės, o žemyn nuo jo veda daug ilgų siaurutėlių gatvelių. Oi, kaip jos man patiko! Užėjome į katedrą. Vidaus sienų spalvos buvo sodrios, ant jų – šviesūs paveikslai, daug geltonojo aukso spalvos, piešiniai ir ant grindų. Tai kitokio stiliaus ir spalvų katedra, be to, ir mažesnė, nei kad didžiosios katedros Italijoje.<br /><br />Edvardas surado, ko mums taip reikėjo, bet jį vėl ėmė kankinti kojos raumens skausmas. Susiradęs trumpesnį kelią žemyn laipteliais iki uosto, jis vėl paliko mūsų grupę. O mes toliau autobusu dardėjome Mdinos, senosios Maltos sostinės, link.<br /><br />Mdina buvo ant kitos kalvos viršūnės, iki jos važiavome gal 40 minučių, kelias vedė pro mažyčius La Valetos ir vėliau Mdinos priemiesčius, kaimus su daug žalumos, sodų, augmenijos, dirbamų laukų, taip pat didžiulių kaktusų. Į senąją sostinę už aukštos sienos galima patekti pro didelius vartus. Įžiebus nakčiai šviesas, ji pavirsta į “tylos miestą” (“silent city”). Čia gyveno senieji Maltos kunigaikščiai, čia prasidėjo Maltos istorija.<br /><br />Ėjome miesto gatvemis: jos siauros, pastatai aukšti, be langų arba jų labai nedaug ir jie mažutėliai. Visai nesimatė, kas už tų sienų, o ten turėjo būti rūmai, kur kadaise gyveno Maltos aukštuomenė. Mdina yra puikus senojo Europos miesto su aukštomis sienomis, atliekančiomis tvoros funkciją, pavyzdys. Tai labai neįprastas miestas, baroko ir senosios arabiškosios architektūros mišinys.<br /><br />Dar užsukome į Mdinos katedrą. Labai jauki, kaip ir La Valetos, tamsaus gražių spalvų interjero su gausybe tapybos darbų. Prie įėjimo į ją net ženklas buvo, kad neleidžiama įeiti, apsiavus avalyną aukštu smailiu kulniuku, kad nesusibraižytų piešiniais ištapytos grindys.<br /><br />Vėliau nuėjome į apžvalgos aikštelę prie storos ir žemos sienos. Iš čia matėsi toli toli: ir ant kitos kalvos išsidriekusi La Valeta, dar toliau – Viduržemio jūra, kaktusų laukai… Išejome pro kitus senuosius miesto vartus. Atgal į laivą mus vežė irgi kitu keliu, matyt, kad daugiau pamatytume. Pravažiavome nuostabius mažus miestelius su labai dideliais gyvenamaisiais namais, daug gėlių, geltonais žiedais apsipylusių mimozų medžių prie namų.<br /><br />Gidas pasakojo, kad maltiečių kalba yra arabų ir kitų kalbų mišinys, bet rašo jie lotyniškomis raidėmis. Uoste įėjimas į laivą neatsitiktinai vedė tuneliu, kuriame – juvelyrinės parduotuvės, suvenyrai. Na, tiesiog spąstai mums paruošti… Ir aš, aišku, į juos pakliuvau. Bet jau nebeturėjau laiko ten atidžiau pasižvalgyti, apžiūrėjau tik vieną parduotuvėlę ir susigundžiau vienu sidabro dirbiniu: ant trumpo odinio pasaitėlio – prie pat kaklo nemažas Mėnulio formos ažūrinis dirbinys su agatais. Troškau turėti prisiminimui ką nors iš kiekvienos šalies, nes paskui viskas taip ir iškyla prieš akis…<br /><br />Vėl noriu į Maltą! O juk Maltoje ir kurortinių kampelių yra su paplūdimiais prie jūros…<br /><br />Vakare laive buvo paskutinė iškilminga vakarienė. Ir gaila buvo, bet ir nuovargis ėmė jaustis… Bet prieš išlipant paskutiniajame uoste mūsų dar laukė vienas sustojimas – Italijos mieste Salerne.<br /><br />Balandžio 2-oji, sekmadienis <br /><br />Mes ir vėl Italijoje, Salerno mieste. Ekskursijos šiame mieste nebuvome pirkę, todėl autobusu mus tik nuvežė iš uosto į miestą ir davė autobusų reisų atgal į uostą sąrašą. Pasivaikčioti po Salerną turejome apie 4 valandas laiko.<br /><br />Miestas išsiddriekęs palei Tirėnų jūros krantą, jis banguotas – kyla ir leidžiasi nuo kalvų. Pirmiausia paėjome nedidele gatvele netoli jūros. Buvo matyti į kalvos šlaitą nusėdę namai, viršuje – pilis, didžiulis baltas, tiesiog švytintis pastatas su aukšta dantyta siena… Buvo tarp 8 ir 9 ryto, miestas dar tik kėlėsi, atsidarinėjo langinės, akis krapštėsi katinai, poros su vaikais ejo į bažnyčią, šlavė, o kai kur net ir plovė gatves, kur ne kur suburgzdavo motoroleris… Paėjėjus toliau į miesto centrą, ten jau dirbo parduotuvės, pasipylė žmonės į gatves, garsėjo miesto triukšmas, sekmadienio ryto ramybė netrukus baigėsi.<br /><br />Bevaikščiodami priėjome labai gražų žalią parką su palmėmis, su žydinčiomis magnolijomis, rožių krūmais. Ten pat prekiavo augalais vazonuose, neskubėdami vaikštinėjo žmonės, dviratukais zujo vaikai.<br />Bet mūsų paskutinės minutės Salerne ištirpo labai greitai, teko grįžti į laivą.<br /><br />Pirmą valandą po pietų išplaukėme Genujos link. Pro šalį bėgo salos, šen bei ten tvyrojo lyg rūkas, lyg debesys plaukė taip žemai, paslėpę saulę. Toli palikome Afrikos karštį, grįžome į normalų europietišką pavasarį…<br /> <br />Po pietų jau paskutinį kartą užlipau į viršutinį denį dar pagaudyti paskutiniųjų retučių saulės spindulių…<br /><br />Paskutinį kartą vakarieniaudami laive, su stalo draugais valgėme mano gimtadienio tortą. Buvo ir smagu, ir linksma, ir liūdna – tiesiog viskas vienu metu… Atsisveikinome su stalo kaimynais – smagu buvo sutikti tiek puikių ir draugiškų žmonių.<br /><br />Po vakarienės pakavome lagaminus, kuriuos reikėjo palikti prie kajutės durų, kad rytą, laivui atplaukus į Genujos uostą jie būtų iškart nunešti į bagažo salę uoste.<br /><br />Balandžio 3-oji, pirmadienis <br /><br />Rytą atsiėmėme savo pasus ir apie 8.30 išėjome iš laivo. Susiradome savo lagaminus, pasigavome taksi ir nuvažiavome į geležinkelio stotį. Mūsų traukinys turėjo išvykti tik apie pietus, todėl mes su Edvardu paeiliui saugojome lagaminus, kad kitas tuo metu galetų pasižvalgyti po stoties rajoną.<br /><br />Kelionė į Romą šį kartą buvo greitesnė, nes traukinys taip dažnai nebestabčiojo. Kupė kaimynai buvo įsikniaubę į knygas arba klausėsi savo muzikos. Tik prieš pat Romą užsimezgė pokalbis su vienu vaikinu, jaunu Romos operos dainininku.<br /><br />Romos geležinkelio stotyje susiradome metro stotį ir su visais lagaminais įsiritome į vagoną. Visai neįsivaizdavau, kaip mes nusigausime iki mūsų viešbutėlio, kuriame dar reikėjo pernakvoti vieną naktį. Kai išlipome savo stotelėje, lauke jau buvo sutemę, ir mes su lagaminais sukome ratus gatvėmis – juk turėjo gi būti kažkur čia taksi, kad užvežtų mus į kalną iki viešbutuko. Matyt, likimas mūsų atžvilgiu buvo visai gerai nusiteikęs, nes mes pamatėme iš kažkur prie nemažo automobilio beateinant jauną porą. Mano burna tiesiog automatiškai prasižiojo, kad paklausčiau, ar jie supranta angliškai ir ar galėtų mus pavėžėti čia visai netoli, va, tik ant priešais esančio kalno. Vaikinas labai mielai sutiko tai padaryti už visai nedidelį užmokestį, ir mūsų lagaminai po minutėlės atsidūrė bagažinėje. Vaje, kaip buvo gerai!<br /><br />Enrikė juk žinojo, kad mes tą vakarą turėjome atvažiuoti. Po kelių minučių mes jau buvome tame pačiame name. Mūsų lėktuvas, šį kartą tiesioginiu reisu į Čikagą, turėjo išskristi apie 11 valandą ryte, ir aš iškart paprašiau Enrikės, kad iškviestų mums taksi rytoj aštuntą...<br /><br />Balandžio 4-oji, antradienis<br /><br />Žinoma, kad mes pralaukėme taksi prie vartų daugiau nei 30 minučių, abu vėl nervinomės. Net porą kartų vietiniu ryšiu nuo vartų sakiau Enrikei, kad taksi vis dar nėra, kad mes pavėluosime į lėktuvą, kad kviestų kitą. O jis, ramus kaip belgas, aiškino, kad visur juk kamščiai, kad dabar gi rytinė piko valanda…<br /><br />Pagaliau atvažiavo net du taksi automobiliai, ir tada abu taksistai dar keletą minučių aiškinosi tarpusavyje, kuris iš jų buvo kviestas. Pagaliau (!) mes važiuojame į oro uostą. Labai malonus taksistas nuramino mus, kad į oro uosto pusę rytmečiu nebus jokio eismo, ir mes ten būsime per 20 minučių. Taip ir buvo, mes anksti baigėme registraciją, atsikratėme lagaminų ir dar turėjome laiko pavaikščioti po oro uosto parduotuves.<br /><br />Jau norėjosi namo. Lėktuvas į Čikagą atvyko pagal grafiką, ir dar tos pačios dienos vėlų vakarą mudu buvome namie.<br /><br />La Finita!!!!!!!!!<br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-1390260240115512767?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-43335967565702964532008-02-25T14:13:00.003-07:002008-03-05T17:31:21.821-07:00<a href="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8MwVu74IKI/AAAAAAAAAgU/LizwNiIdH7Q/s1600-h/5+Malta+58.jpg"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171029947086020770" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8MwVu74IKI/AAAAAAAAAgU/LizwNiIdH7Q/s320/5+Malta+58.jpg" border="0" /></a>2006 m. kovo 27-oji, pirmadienis.<br />Ilga, bet tik vienintelė diena Egipte. <br /><br />Pusryčiavome šiek tiek po 6 ryto, paskui pastovėję eilėje pasiėmėme pasus, gavome lipdukus su autobuso, kuriuo turėjome važiuoti, numeriu. Mūsų autobusas buvo pirmas, tad ir mes buvome pirmieji eilėje! Mes – Egipte, Aleksandrijos uoste. Vaje, aš Afrikoje! Kažkas čia buvo vėlgi nerealaus. Bet mes ten iš tiesų buvome!<br /><br />Išlipant iš laivo, buvo tikrinamos Egipto vizos mūsų pasuose, paskui tie pasai vėl buvo surinkti. Sėdome į savo autobusus ir kantriai laukėme, kol visi kruizo keliautojai susirinks. Tai nebuvo pati geriausia organizatorių sugalvota išeitis, nes mes savo autobuse prasėdėjome beveik valandą, o galėjome pradėti važiuoti vienas paskui kitą. Bet, pasirodo, egiptiečiai norėjo, kad visi autobusai pajudėtų iš uosto į Kairą vienu metu dėl mūsų saugumo. Kiekviename autobuse buvo po du civilius, apsirengusius juodais kostiumais, pačiame priekyje atsisėdusius gana tvirtai suręstus vyriokus. Tai buvo “turizmo policija”, tie vyrukai buvo ginkluoti. O mudu su Edvardu sėdėjome tiesiai už jų. Prie laivo irgi vaikščiojo daugybė egiptiečių juodais kostiumais.<br /><br />Pagaliau ir mes pajudame iš uosto. Pravažiavome pro daugybę vartų, ir visur autobuso vairuotojas turėjo tiems tikrintojams rodyti kažkokius dokumentus. Kai kurie iš tikrintojų vilkėjo karinę uniformą ir buvo ginkluoti.<br /><br />Jūrų uosto teritorija didžiulė, važiavome važiavome – ir vis dar uoste. O šalia uosto – didžiulė aikštė, vidury kažkoks paminklas, aplink gėlynai, palmės – tiesiog ištisas palmynas. Edvardas man taip ir sakė, kad pagrindinis medis čia bus palmė, nors bus ir kitokių, bet gerokai mažiau. Taip ir buvo.<br /><br /> Aleksandrija - nemažas miestas, keletas milijonų gyventojų. O Kaire – net apie 40 milijonų, kai iš viso Egipte apie 80 milijonų gyvena. Gatvėse pilna įvairiausio transporto: nuo asiliukų su mažiukais vežimaičiais, kuriuose dažniausiai pamatydavau kokią nedidukę moterišką figūrą ir porą mažų vaikų, iki visų markių europietiškų automobilių, taip pat – ir amerikietiškų. Tą rytmečio valandą transportas nebuvo užkimšęs sankryžų, kažkaip visi daugmaž judėjo. Sankryžose mačiau šviesoforus, bet jie niekur neveikė. Jei jie ir veiktų, tikriausiai niekas į juos nežiūrėtų: spaudi sau signalą iš visų jėgų ir kiši savo mašiniuko nosį ten, kur tau reikia. Jei nosis įlindo, vadinasi, dar kartą galima pasignalizuoti, ir tu – jau ten, kur ir norėjai būti.<br /><br />Su autobuso gide mums nepasisekė. Nepatiko man ji iš pirmo žvilgsnio. Egiptietė, moteriškė jau apie 60 metų ir daugiau. Aš nieko prieš egiptietes ir tokio amžiaus moteris neturiu, bet ji buvo... kitokia. Visų pirma, ji – egiptietė blondinė su gausybe makijažo, su kažkada manikiūrą mačiusiais, bet jau aplūžusiais ir raudono lako likučiais padengtais nagais. Be to, dar su šviesiomis kelnėmis ir palaidinuke – mažiausiai trim dydžiais mažesniais, nei turėtų dėvėti. Viskas, kas po tais rūbais, buvo matoma, persišvietė, galėjau perskaityti net ir apatinių drabužėlių firmų pavadinimus… Ji mano akimis buvo vulgarumo įsikūnijimas. Aš ir pasakiau Edvardui, kad gavome buvusią prostitutę, nes jos išvaizda ir elgesys puikiausiai tai demonstravo.<br /><br />Mes gi sėdėjome visai palei pat jos nosį, aš – prie lango, o Edvardas prie praėjimo. O jis gi bendrauja su visais ir visada. Ta gidė, vardu Nadia, paklausė, ar kas yra buvęs Egipte. Be Edvardo dar viena ranka pakilo visame autobuse. Edvardas pasisakė, kad praleido čia visus metus.<br /><br />Na, tada mūsų “žavioji ponia” ir pakibo autobuso praėjime ant sėdynių atlošų palei pat mūsų nosis. Tokia visa tik liulanti po drabužėliais... Taigi, ir prasidėjo: kada buvai, kiek buvai, ką veikei, kodėl tą veikei… Pravažiavome per visą Aleksandriją, o gidė visą laiką prabendravo tik su Edvardu, apie miestą spėjo pasakyti gal tik porą sakinių. Tiesa, jos anglų kalbos žinios gana geros, čia jau jai nieko neprikiši. Taigi…<br /><br />Prieš pasakojant apie Kairą, Gizos piramides ir kitas mūsų aplankytas vietas – šiek tiek istorijos. “Kairas yra Egipto sostinė, civilizacijos lopšys ir religijos bokštas”. Taip rašo apie Kairą trumpame informaciniame leidinuke, kuris buvo pakištas po kajutės durimis vėlai vakare prieš mums atplaukiant į Egiptą. Mes visą informaciją apie kitos dienos maršrutą ir renginius rasdavome po vakarienės kajutėje arba tuos lankstinukus pakišdavo po durimis, jei mes jau būdavome grįžę.<br /><br />Kairas yra didžiausias Vidurio Rytų ir Afrikos miestas, išsidėstęs visų kelių, vedančių tarp Azijos, Afrikos ir Europos, sankirtoje, palei Nilo upę. Tai miestas, kuriame susitinka praeitis ir dabartis. Rytinėje miesto dalyje – 2000 metų islamo, krikščionybės ir žydų kultūra klesti iki šios dienos. Vakarinėje dalyje – senasis Egipto miestas, Kairo priemiestis Memfis (dabar Giza) su amžinomis piramidėmis.<br /><br />Kelionė per Kairą – tai kelionė laiku. Egiptas Artimųjų Rytų istorijoje yra tiek pat svarbus ir dabar, ir ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Laikotarpis iki mūsų eros buvo skirstomas i karalystes (senoji, vidurinioji ir naujoji), o pastarosios – į dinastijas. Nuo 20-osios dinastijos Egipto galia ėmė blėsti, faraonų laikai pasibaigė, šalį vieni po kitų užgrobdavo užsienio okupantai. 332-aisiais metais prieš mūsų erą faraonų laikotarpis išvis nutrūko, atėjo septynis šimtmečius užtrukusi ramybė ir ekonominis stabilumas.<br /><br />4-ajame mūsų eros amžiuje Egiptas tapo Rytu imperijos dalimi. Ir Napoleonas su savo kariauna pabuvojo Egipte, bet jis čia buvo sumuštas. Vėliau čia atėjo britai, kuriems reikėjo Sueco kanalo. 1952 metų revoliucija nugalėjo, ir Sueco kanalas liko Egipto visuomenine nuosavybe. Vėliau – Izraelis… Nerimo ir arabų pasaulis… Tik 1979 metais Egipto ir Izraelio vyriausybės pasirašė taikos sutartį. Egiptas, po Izraelio, gauna didžiausią paramą iš JAV, todėl ši šalis nelinkusi daryti nieko tokio, kas suerzintų JAV ir pablogintų tarpusavio santykius.<br /><br />Tiesa, mūsų gidė, kai tik visi dar uoste sulipome į autobusą, pasakė labai aiškiai, kad Egipto gyventojai yra ne arabai, o egiptiečiai, kad egiptiečiai kalba ne arabiškai, o egiptietiškai. Taigi, ir šiomis dienomis dar ryški egiptiečių ir arabų konfrontacija.<br /><br />Pirmiausia mus nuvežė prie piramidžių, kur gidė pasakė, kad turime pusantros valandos, po to visi grįžtame į autobusą. Ir dar pranešė: jei kas norės nusifotografuoti, užsilipęs ant kupranugario, lai pasako jai, nes ji, matyt, turinti “savų kadrų” tarp kupranugarių šeimininkų. Kitaip, girdi, mums tektų pakloti nemažus pinigus.<br /><br />Išlipau iš autobuso – ir mano kojos palietė tą 7000 metų senumo žemę šalia piramidžių… Jos stovi vos 18 kilometrų nuo Gizos, Kairo priemiesčio, - dykvietėj trys didžiulės piramidės… Pilna vietinių, apsirengusių arba baltai, arba juodai nuo galvos iki kojų. Pilna žmonių su kupranugariais, gana agresyviai siūlančių savo paslaugas – užsilipti ant kupranugario ir nusifotografuoti.<br /><br />Nežinau, kodėl, bet absoliučiai nejaučiau jokio noro tai daryti. Matyt, dėl to, kad tai buvo labai jau įkyriai brukama. Kai tik koks prijodavo prie manęs, o tai jie darė nuolat, Edvardas prisimindavo savo arabų kalbos žinias (juk jis metus dirbo ir Egipte, ir arabų kraštuose) ir jiems kažką pasakydavo. Matyt, tai būdavo kažkoks labai stiprus neigiamas žodis, kad tie egiptiečiai nuo manęs akimirksniu pasitraukdavo.<br /><br />Aplink zujo ir egiptiečių vaikai, siūlydami ką nors pirkti ar prašantys pinigų. Edvardui teko ir juos visus nuo manęs gainioti. Aš, matyt, savo ūgiu atrodžiau jiems egzotiškai, nes šiaip jie visi gana neaukšti.<br /><br />Mums pakako laiko apeiti tik aplink vieną didžiausią piramidę. Kai Edvardas dirbo Egipte maždaug prieš 20 metų, jis prie tų piramidžių lankėsi ne kartą. Kai pas jį ten svečiavosi jo koledžo laikų draugas gydytojas Davidas, jie net vieną naktį lipo į didžiausios piramidės viršų, kad nuo jos viršūnės pamatytų saulėtekį.<br /><br />Jie tada dviem doleriais papirko piramidės apsaugą, taip jiems ir leido užlipti. Turime ir nuotrauką, kaip Edvardas sėdi ant piramidės viršūnės, aušta rytas, tolumoje matosi Gizos miesto šviesos. Taigi kai jie tada kopė į tą piramidę, jei būtų nusiritę nuo jos, būtų buvę nekas, nes tai jie darė nelegaliai. Edvardas pasakojo, kad jiems nulipus žemyn, apsauga jau buvo pasikeitusi, todėl vėl teko kitiems keletą dolerių duoti, kad nekeltų triukšmo. O tų piramidžių akmenų luitai – vos ne žmogaus dydžio, tad ir lipimas į viršų nebuvo tik lengva pramoga.<br /><br />Na, o dabar mums laiko buvo tikrai labai nedaug, todėl ir neberizikavau leistis į jos vidų pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Šalia piramidžių dar yra buvusių šventyklų ir kūnų balzamavimo vietų liekanos. Piramidės buvo faraonų laidojimo vietos. Kuo didesnę gali pastatyti piramidę, tuo galingesnis faraonas esi. Buvo manoma, kad miręs faraonas, palaidotas piramidėje, pakils į dangų ir susijungs su Saule. Taip pat tikėta, kad piramidė buvo Saulės spindulių koncentravimo vieta, todėl ji – ypatinga vieta.<br /><br />Šiek tiek istorijos. Didžioji Gizos piramidė yra viena septynių pasaulio stebuklų. Ji buvo pastatyta maždaug 2560 metais prieš mūsų erą ketvirtosios dinastijos Egipto faraonui Khufu kaip jo palaidojimo vieta. Manoma, kad ją statė ilgiau nei 20 metų. Yra keletas teorijų, kaip ji buvo pastatyta. Per tiek metų išdilo glotnusis jos paviršius, nutrupėjo ir nubyrėjo. Kai kur rašoma, kad tie viršutiniai lygieji akmenys buvo vagiami.<br /><br />Šiandien didžioji piramidė su kitoms dviem truputį mažesnėm ir dar Sfinksas yra pagrindiniai turistiniai objektai. Šalia piramidžių dar yra muziejus, kuriame eksponuojama Saulės Valtis (Sun Boat), kurioje, kaip manoma, buvo atgabentas faraono Khufu kūnas laidoti jį piramidės viduje. Pagal senąjį egiptiečių tikėjimą ši valtis jam tarnauja kaip transporto priemonė ir pomirtiniame gyvenime.<br /><br />Kai didžioji piramidė buvo pastatyta, ji buvo beveik 146 metrų aukščio. Metams bėgant ji neteko 10 metrų viršūnės. Daugiau nei 4 tūkstančius metų šis statinys buvo aukščiausias visoje Žemėje. Nuo jos viršūnės pradingę lygieji akmenys yra panašūs į tuos, kurių dar keletas išlikę ant kitos piramides. Visi keturi piramidės kampai yra labai tiksliai nukreipti į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Statinyje sudėta apie 2 milijonus akmens blokų, kiekvienas svėrė daugiau nei dvi tonas. Buvo sakoma, kad visos trijose piramidėse yra pakankamai akmens blokų 3 metrų aukščio ir 30 cm storio sienai aplink visą Prancūziją pastatyti. Į tą žemės plotą, kurį dengia trys piramidės, galėtų tilpti Vatikano Šv.Petro Katedra bazilika, Florencijos ir Milano katedros bei Londono Vestminsterio ir Šv.Povilo katedros, visas kartu sustačius.<br /><br />Keletas koridorių, galerijų ir kitokių patalpų arba veda į faraono laidojimo vietą, arba buvo paruoštos kitiems tikslams. Faraono sargofagas padarytas iš raudono granito, kaip ir pati patalpa, kuri yra pačiame piramidės centre. Viduje visi akmenys vienas prie kito prigludę taip gerai, kad tarp jų net popieriaus lapo neįkiši. Įdomu ir tai, kad sarkofagas yra tik apie 1 cm mažesnis už įėjimą į tą laidojimo patalpą. Manoma, kad jis buvo įneštas į vidų dar statant piramidę. Labai gaila, kad viduje taip ir nepabuvau. Labai norėčiau vėl ten kada sugrįžti ir apžiūrėti viską viską viską, negailint tam laiko…<br /><br />Vienas dalykas mane labai nustebino, o gal net kiek ir išgąsdino. Tam tikromis valandomis mieste musulmonų mečetėse ir ne tik jose žmonės ima melstis, ir tų maldų garsai sklinda iš garsiakalbių po gatves. Mums būnant prie piramidžių, staiga pasigirdo kažkoks gausmas, tokių garsų aš niekada nebuvau girdėjusi, o pirmą kartą išgirdus jie pasirodė kažkokie bauginantys. Ir tai buvo malda.<br /><br />O toliau mus vežė prie Sfinkso. Didysis Sfinksas – tai akmenyje iškalta statula žmogaus veidu ir liūto kūnu. Tai – viena didžiausių iš vieno akmens iškaltų statulų visame pasaulyje. Manoma, kad ją padarė senieji egiptiečiai 3-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Sfinksas yra 57 metrų ilgio, 6 metrų pločio ir 20 metrų aukščio. Šalia jo yra Sfinkso šventykla – laidojimo namai.<br /><br />Antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą statulą iki jos pečių užpustė smėlis, ir jaunas princas Tutmosis susapnavo, kad už Sfinkso atkasimą jam bus pažadėta karūna. Didelėmis pastangomis jo suburta žmonių grupė sugebėjo atkasti tik priekines liūto letenas. Tiktai 1925 metais statula pagaliau buvo pilnai atkasta iš po smėlio. Kam ji buvo pastatyta, niekas nežino…<br /><br />O mano įspūdžiai apie Sfinksą tokie: labai daug žmonių aplink, vaikai, kurie vėl kažko prašo ir kažką siūlo, labai daug šiukšlių aplink, net sunku buvo surasti ramesnę vietelę sustoti ir nufotografuoti. Be to, ten dar vyko kažkokie remonto darbai ar kažkas panašaus, todėl net kai kurie praėjimai uždaryti. Sfinksui apžiūrėti mums gidė skyrė apie 15 minučių, o tiek - tai visiškai nulis. Edvardas anksčiau buvo ten gal 4 kartus, tai jo ir įspūdžiai kitokie, kai galėjo pamatyti statulą ir rytą, ir vakare. Visi sako, kad ji tada atrodo vis kažkaip kitaip…<br /><br />Kitas maršruto etapas – pietūs viešbučio restorane. Tai buvo gana prabangus viešbutis, o jame – didelis gražus restoranas. Stalai – su geltonom blizgančiom staltiesėm, kėdės irgi buvo aptrauktos blizgančia medžiaga. Maistas mūsų jau laukė, iškart visi stojome į eilutę ir krovėmės į lėkštes. Tai buvo kažkoks mišinys ir europietiško, ir kažkokio kitokio maisto, bet viskas buvo labai skanu, norėjau paragauti absoliučiai visko. O koks desertų skanumas!!! Šiek tiek persivalgiau, bet juk taip norėjosi visko paragauti, ne kasdien juk būnu Egipte… Svarbiausia, kad skrandis visai nesupyko.<br /><br />Visus mus sočius nuvežė į suvenyrų bei juvelyrinių dirbinių parduotuvę, o po to – į piešinių ant papiruso dirbtuves-parduotuvę. Jau iš anksto planavau nusipirkti kokį nors dirbinį iš aukso, juolab, kad ir auksas Egipte yra daug geresnis, nei JAV. Čia pas mus populiarus 10 arba 14 karatų auksas, o Egipte – 18 karatų ir dar grynesnis.<br /><br />O mano įspūdžiai apie tą parduotuvę tokie. Visų pirma, prieš mums ten atvykstant, ten jau buvo iš mūsų kruizo gal pora autobusų žmonių, taigi, apie 100 ir plius mūsų apie 50. Patalpa nelabai didelė, visi apgulė stiklinius prekystalius, bandydami ką nors pamatyti. Buvo išvis neaišku, ar tie dirbiniai visoje parduotuvėje vienodi, ar prie kiekvieno prekystalio viskas kitaip, nei prie kitu, kainų šalia nėra, visi garsiai kalba... Nebesupratau, ar reikia irtis rankomis, kad ką nors pamatyčiau, ar kantrai laukti kitiems už nugaros, kol jie sau nusipirks… Bandžiau ir taip, ir kitaip… Laiko turėjome gal 45 minutes…<br /><br />Vis dėlto įsigijau sau auksinį Nefertitės pakabuką, ko nors daugiau ieškoti nebeturėjau kantrybės. O pardavimas ten taip organizuotas: išsirenki daiktą, pardavėjas išrašo kažkokį dokumentą, tą dokumentą jis neša prie vieno stalo, kur jau guli kalnas panašių popierėlių, o patį dirbinį – prie kito. Aš moku pinigus arba duodu kreditinę kortelę, tada man išrašo dar vieną popierėlį, su juo aš pagaliau einu atsiimti savo pirkinio. Visi aplink šūkauja, rėkauja, nieko nesupranti... Apskritai aš jau norėjau iš to balagano kuo greičiau lėkti.<br /><br />Kai jau savo Nefertitę laikiau saujoje, pamačiau, kad šiek tiek atokiau prekiauja marškinėliais su Egipto simbolika. Ir jų man labai reikėjo, net turėjau sąrašiuką, kokių dydžių ir kiek reikia. Ten dar teko spalvas pasirinkti ir piešinius, o dar būtent tokių spalvų ir su tokiu piešiniu, kokių aš norėjau, neturėjo, taigi, ir ten dar užgaišau… Sumokėti vėl teko panašiu maršrutu: nuo vieno stalo prie kito, kai visur – krūvos žmonių, net ne eilutės, o tikros krūvos…<br /><br />Edvardas netoliese stovėjo, bet jo ta erzelynė visai neerzino, jam jau buvo visa tai matyta ne vieną kartą, sakė, kad čia normalu… Taigi…<br /><br />Tada nuvažiavome prie tų piešinių ant papirusų. Edvardas jau turi nemažai panašių darbų, visus juos atsivežė anksčiau iš Egipto. Šį kartą pamatė labai gražius didelius Nefertitės ir jos vyro profilius – gili mėlyna spalva, raudonos lūpos, labai dailiai padaryti piešiniai. Kaina buvo nemaža – už abu 1.000 eurų, o perkant šiuos du mums dar leido pasirinkti vieną iš keleto dykai. Taigi, iš viso trys puikus piešiniai. Juos įdėjo į specialų kietą ruloną, kad nesusilankstytų. Kolekcijai papildyti įsigijome tikrai gražius darbus.<br /><br />Toje piešinių parduotuvėje mums dar pademonstravo, kaip paruošiamas papirusas, kad galėtų ant jo piešti. Tai labai skrupulingas procesas, užimantis nemažai laiko, kol gaunamas reikiamo dydžio ir spalvos papiruso lakštas. Jis gali būti ir visai baltas, arba šviesesnis ir tamsesnis, tarsi drobės gabalas.<br /><br />Iš čia mus nuvežė į Kairo muziejų. Kad pakliūtume į jį, mes turėjome pervažiuoti patį miesto centrą. Ten ir pamačiau tikrų tikriausius eismo kamščius. Šviesoforai, žinoma, niekur neveikia, visos sankryžos užsikimšusios, visi savo mašiniukų snukučius tik kiša, tuo pačiu metu dar spausdami signalus iš visų jėgų. Mūsų autobusas naudojo labai juokingą signalą, ne pypsėjimo, bet tarsi kokį spjautuką, atrodė, kad jis tiesiog garsiai spjauna, tas mūsų autobusas. Tai buvo linksmas ir man naujas dalykas.<br /><br />Vienu metu, kai išvažiavome iš centrinių gatvių į platų 5 eilių kelią, eismas beveik sustojo, bet signalizavimas netilo, ir mašiniukai kaip gyvatukai vinguriavo tarp tų penkių eilių. Kita kryptimi judantis eismo srautas darė tą patį. Net negaliu pasakyti, kad tos mašinos judėjo, jos gal tik krutėjo. Kaip Edvardas sako, “moving parking lot” – “judanti mašinų stovėjimo aikštelė”, bet čia ji buvo kitokia, nes mašinos, garsiai rėkdamos ir lėtai krutėdamos, dar ir bandė keisti eiles… Va, čia tai bent buvo kamščiai… O mes taigi į muziejų važiuojame ir ten dar pamatyti kažką norime – ne vien tik perbėgti paskui per visą tekinom.<br /><br />Pagaliau pasiekėme mes tą muziejų. Gidė perspėjo, kad fotografuoti muziejuje neleidžiama, taigi, visus aparatus ir kameras teko palikti autobuse.<br /><br />Muziejus – didžiuliame pastate, pilna turistų grupių, panašių į mūsų. Mūsų grupės gidė visai nesistengė kalbėti garsiau, taigi, visi 50 žmonių tikrai negalėjo gerai jos girdėti. Man pasisekė labiau – aš turėjau nuosavą ”gidą” Edvardą, mums temptis paskui tą savo grupę visai nebuvo reikalo. Jis tame muziejuje, kaip ir kitose lankytinose vietose, buvęs ne kartą, žinojo, kas ir kur yra įdomaus, pastebėjo, kurios ekspozicijos buvo atnaujintos. Mudu pamatėme labai įdomių dalykų: faraonų laidojimo sarkofagus, galybes masyvių auksinių papuošalų iš faraonų kapaviečių. Man ten akys apraibo nuo didžiulių statulų, skulptūrų, vazų bei indų iš alebastro ir t. t.<br /><br />Viena iš naujų ekspozicijų buvo įdomi tuo, kad ten buvo daiktai, rasti atkasant Amarnos miestą Egipte. Tas miestas vienu istoriniu momentu 20 metų buvo Egipto sostinė, o po to dingo. Ir dar įdomu tai, kad to miesto kasinėjimus vykdo Edvardo draugas iš Londono Kembridžo universiteto profesorius Barry Kempas.<br /><br />Tai tas pats Barry, kuris kasmet organizuoja metinius ataskaitinius susirinkimus Amarnos miesto atkasimo rėmimo organizacijai Denveryje, Kolorado valstijoje. Šiai organizacijai priklauso ir Edvardas. Jis susipažino su Barry, kai dirbo Egipte ir aplankė Amarnos archeologinių kasinėjimų vietą. Edvardas tada netgi stalą padarė jiems, nes archeologų grupė tada dar neturėjo patogių buities daiktų. O Barry aš esu sutikusi porą kartų Denveryje per tuos ataskaitinius susirinkimus. Labai mielas ilgaplaukis 60-metis, kasmet 3-4 mėnesius praleidžiantis Egipte. Amarnos atkasimo rėmimo organizacija turi padalinių keliose Europos valstybėse ir JAV. Kasmet visi tos organizacijos nariai paaukoja šiek tiek pinigų kasinėjimo darbams ir archeologų grupei iš Londono.<br /><br />Edvardas šiais metais buvo gana dosnus ir nusiuntė 1.000 dolerių čekį. Todėl ir pamatyti muziejuje nors dalelę kasinėjant rastų daiktų buvo ypatingas momentas Edvardui. Ta ekspozicija buvo nedidelė, bet įdomi. Amarnos miesto gatvės ir ne tik jos buvo grįstos plytelėmis su skrendančių ančių piešiniais. Nemažai tokių plytelių buvo muziejaus ekspozicijoje tarp kitų rastų buities daiktų. Be plytelių ten dar buvo šventyklų sienų gabalai – irgi su skrendančių ančių piešiniais.<br /><br />Man Edvardas išaiškino, kad Amarnoje šventyklas statė be stogų, kad besimeldžiantys matytų Saulę, nes jie ją garbino. Todėl ir sienos turėjo priminti gamtą, grindys – taip pat. Piešė jas gamtos vaizdais, tarp jų labai populiarus buvo skrendančių ančių motyvas. Edvardas tą faktą žinojo iš susitikimų su Barry ir iš istorijos bei panašių televizijos kanalų, kuriuos jis nuolat žiūri.<br /><br />Beje, tas papiruso piešinys kurį mes galėjome pasirinkti sau dykai, ir buvo kopija tų piešinių, kurie buvo rasti Amarnoje. Taip pat šioje ekspozicijoje buvo ir Nefertitės statula, kurią gabalas po gabalo atkasa archeologai ir po truputį deda į vientisą kūrinį. Apie ją viename iš susitikimų pasakojo archeologas Barry ir rodė vaizdajuostę, kaip ją iš gabaliukų rinko, kaip derino tuos gabaliukus vieną prie kito, žiūrėjo, kurie kur tinka, kurie ne. Tai buvo be galo ilgas ir kruopštus darbas. O apskritai – visas muziejus įdomus, ir jį reikia iš tiesų ne vieną kartą ir ne per valandą apžiūrėti, kaip, beje, ir Egiptui vienos dienos tikrai per mažai. Tai va.<br /><br />Iš Kairo muziejaus mes jau pasukome Aleksandrijos ir savo laivelio link. Mus pervežė per visą Kairą, kirtom platų Nilą. Kaire susitinka 7 tūkstantmečiai, ir čia būnant ilgiau, galima “pamatyti” tuos tūkstantmečius, pajausti juos, nes ta visa ilgoji Egipto istorija puikiai “sutaria” su šiuolaikine civilizacija ir telpa viename 40-ties milijonų žmonių mieste. Pamenu, tada sėdėjau autobuse ir jau žinojau, kad grįšiu čia, kad dar būsiu čia, ir ne vieną dieną… Mes žinome, kad yra puikūs kruizai Nilu, sustojant kiekviename Egipto mieste ir jį apžiūrint, nes visi miestai Egipte yra įsikūrę palei Nilą. Gal kada nors ir toks kruizas bus mūsų patirtas, ir aš rašysiu apie jį taip, kaip dabar rašau apie šį…<br /><br />Važiavome per Kairą, ir stebėjausi viskuo, ką mačiau ir apie ką šiek tiek kalbėjo gidė: miesto centre daugiaaukščiuose pastatuose prie Nilo buvo milijonų verti butai; šalia centro tarp palmių slėpėsi prabangiausi juodo marmuro gyvenamieji namai; už poros minučių kelio nuo tos prabangos – purvina gatvele su avių skerdykla, kur būrelis avelių laukia prie tos būdeles savo eilės… Asiliukas, tempiantis vežimaitį su būreliu vaikiukų jame ir jų mama, mažute, visa juodai apsirengusia moteriškaite…<br /><br />Štai tokia realybė, kur viskas šalia – prabanga, auksas, biznis, milijoniniai turtai – ir avelės prie purvinos skerdyklos bei ožkytės dydžio karvės, skabančios sudžiūvusią žolę palei upę, tekančią per miesto centrą. Čia, Kaire, buvo visko, kas vadinama gyvenimu. Nuo galvos iki kojų baltu aprėdu arba taip pat, tik juodai, apsirengę vyrai ir moterys, tviskančiais kostiumais dėvintys verslo tūzai – ir susilenkusios, galvą juodai apsidengusios senutės, palaikiais drabužėliais vilkintys skurdo vaikai prie savo būsto, suręsto iš kartoninių dėžių… Žodis “gyvenimas” turi būti labai didelis, nes jame telpa tiek visko daug…<br /> <br />Išvažiavus iš Kairo, kilo lietus. Edvardas sakė, kad Egipte šiaip normaliai lyja porą kartų per metus, tad mes tapome ypatingo ir labai retai čia pasitaikančio gamtos reiškinio liudininkais. Autobusas lėkė greitai, net paslysdamas ant šlapio asfalto, nes lietus ne lijo, o tekėjo, ir ne iš kibiro, bet tarsi iš ežero…<br /><br />Tiesa, išvažiavus iš Kairo, mūsų gidė atsisveikino ir paprašė Edvardo, kad jis pasirūpintų išdalinti lapelius ir paskui surinkti iš visų važiuojančių autobusu atsiliepimus apie ekskursiją bei surinkti į voką arbatpinigius autobuso vairuotojui. Ten taip jau įprasta, kad gidams ir vairuotojams yra duodama šiek tiek pinigų. Aišku, Edvardas su malonumu sutiko tai padaryti. Geriau būtų nesutikęs, bet jis gi ne toks žmogus.<br /><br />Privažiavus Aleksandriją, aš ir vėl visa “sulindau” į langą. Buvo kažkas nuostabaus: beveik 10 vakaro, tamsu, daugybė šviesų mieste, daugybė žmonių visur. Net nesimatė, kur jie vaikšto, šaligatviais ar gatvėmis, nes jų buvo visur, judančių įvairiausiomis kryptimis, lėtai, įprastu tempu laviruojančių tarp autobusų, automobilių, visur jų buvo tiršta, kaip ir mašinų… Parduotuvės lauke iškabinusios prekes, todėl atrodė, kad tos prekės gatvėse plevėsuoja… Gaila, kad visa tai mačiau tik pro autobuso langą, gaila, kad nepajutau tos kunkuliuojančios masės kvapo, nes įsivaizdavau, kad jis turėjo būti ypatingas… Tai va…<br /><br />Aleksandrijoje Edvardas autobuse visiems išdalino klausimynus, kuriuos reikėjo užpildyti ir grąžinti Edvardui, o jis turėjo sudėlioti juos į aplanką ir atiduoti kažkam, kas mus pasitiks uoste prie laivo. Taip pat jis pasiuntė per rankas voką, į kurį reikėjo įdėti arbatpinigių… O aš tuo metu žiopsojau pro langą.<br /><br />Uoste autobusas buvo jau po 10 vakaro, mes šiek tiek vėlavome, bet dar nubėgome prie švediško stalo, tikėdamiesi dar gauti ką nors užkasti. Kai grįžome į kajutę, aš kaip ir kiekvieną vakarą nakčiai prijungiau savo fotoaparatą ir vaizdo kamerą baterijoms įkrauti ir paklausiau Edvardo, kur jo fotoaparatas. O jo fotoaparatas liko autobuse ant lentynos virš mūsų sėdynių. Kai Kaire gidė pasakė, kad negalima neštis fotoaparatų į muziejų, jis ir mestelėjo savąjį ant lentynos, kad taip akivaizdžiai nesimatytų jo ant sėdynes. Ten pat liko ir rulonas su papiruso piešiniais. Gidei anksti palikus autobusą, niekas nepriminė, kad pasitikrintume, ar nepaliekame asmeninių daiktų, kaip darydavo kiti gidai…<br /><br />Kaip kulkos nėrėme iš kajutės prie laivo informacijos vietos, bet ten nieko nebebuvo, neradome jokio aptarnaujančio personalo, juk buvo jau 11 nakties, o laivas plaukė į Libiją.<br /><br />Kita ryta labai anksti Edvardas nuskubėjo prie informacijos stalo paaiškinti, kas atsitiko. Jam pasakė, kad siųs faksogramą į Egiptą su prašymu patikrinti tos kompanijos autobusus, vežusius iš laivo į Kairą. O mes juk net autobuso numerio nežinojome, tik vairuotojo vardą – Muchametas, bet ten dažniau nei kas antras yra Muchametai… Ir dar tokius didelius arbatpinigius palikome vairuotojui, sudėjome visus likusius egiptietiškus pinigus jam į voką.<br /><br />Kai po dviejų dienų atėjo atsakymas, mums buvo pranešta, kad autobusuose nieko nerasta. Gaila buvo “Sony” fotoaparate likusios atminties kortelės su daugybe nuotraukų… Ir, aišku, labai gaila tų piešinių, ypač ančių… Tai va… “Siurprizai” mus pagavo ir čia…<br /><br />Laukite tęsinio! Paskutinė dalis bus apie Saulės užtemimą – ir ne tik!!!!!!<br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-4333596756570296453?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-51702493397979063192008-02-25T14:00:00.004-07:002008-03-05T17:31:21.821-07:00<a href="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Munu74IJI/AAAAAAAAAgM/VosRV7S-IOE/s1600-h/4+Leptis+Magna,Tripoli,+Libija+40.jpg"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171028057300410514" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://4.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Munu74IJI/AAAAAAAAAgM/VosRV7S-IOE/s320/4+Leptis+Magna,Tripoli,+Libija+40.jpg" border="0" /></a><br />Iš Italijos – Afrikos link. 2006 m. kovo 22-26 d.<br /><br /><br />Kovo 22-oji, trečiadienis.<br /><br />6 valandą ryto išėję iš mūsų buveines, turėjome superjuokingai atrodyti: aš per parką su mažesniais dviem lagaminais važiuojanti, Edvardas – su dviem didžiuliais… (ačiū tam, kuris sugalvojo ratukus prie lagaminų pritvirtinti, ir ačiū ratukams, kad jie atlaikė riedėjimą laiptais).<br /><br />Metro traukiniai Romoje rieda pro pat geležinkelio stotį, taigi, čia viskas buvo gerai. Tik mums teko su didele minia žmonių kovoti, braunantis su tais lagaminais iš metro traukinio ir einant į stotį. Smagiausia buvo, kai reikėjo juos arba aukštyn, arba žemyn laiptais tempti metro stotyje… Kadangi aš jų jau nenešiojau, nes nenorėjau erzinti savo metalinio klubo sąnario, tai Edvardas vienus du užneša, tada aš ten palaukiu, kol jis kitus du užneša... Vargšas, prisitampė iki valiai…<br /><br />Mūsų traukinio bilietai buvo jau su vietomis, taigi, žinojome, kad turėsime kur atsisėsti ir pailsėti visą kelią iki Genujos. Pagal informaciją bilietuose kelionė turėjo trukti šiek tiek daugiau nei 5 valandas, bet ji, aišku, užsitęsė ilgiau, nes dėl kažkokių streikų traukinys stovinėjo prie kiekvieno medžio, kad išleistų ir paimtų keleivius. Vietoj gal penkių tarpinių stotelių mes jų turėjome –niolika. Bet visur spėjome, nes atvažiavome į Genują tik pora valandų vėliau. Ten į mūsų laivą keleiviai buvo laipinami ilgai – nuo 12 iki 5 valandos.<br /><br />Bet pirmiausia apie pačią kelionę traukiniu. Likau sužavėta, nes pamačiau daug Italijos kraštovaizdžio. Pravažiavom pro labai daug mažų miestelių, kurie visi man labai patiko. Spalvingi butų korpusai, gražūs nedideli nuosavi namukai su nedideliais sodeliais šalia, visokios terasos, balkonėliai, gėlės egzotines žydinčios, citrinos kabančios ant šakų; visur banguoti kalneliai, namai dideli gražūs įkalnėse, taigi, kelione traukiniu buvo šauni.<br /><br />Mūsų vietos buvo 6 vietų kupė, o į kompaniją iš Romos pasitaikė šaunios italės, viena iš jų puikiai kalbėjo angliškai. Bet jos gana greit išlipo, taigi, mes vėliau turėjome nuolat besikeičiančius bendrakeleivius. Labai patiko jauna šauni italė, kuri žinojo porą žodžių angliškai: “okey” ir “yes” (“taip”) – ir viskas, bet mes puikiai susikalbėjome ir rankomis, ir rašydami ant popieriaus, ir pan.<br /><br />Mes su Edvardu jai pademonstravome savo italų kalbos žinias. Oi, kaip prisijuokėm! Ji man atrodė labai tipiškos itališkos išvaizdos: tokia pilnoka, tamsiais gražiais vešliais plaukais, tamsiomis raiškiomis akimis, labai daug garsiai ir greit kalbanti, gestikuliuojanti rankomis… Ši italė irgi važiavo iki Genujos, ji ten geležinkelio stoty mums parodė, kur yra taksi, ir sakė, kad uostas visai netoli.<br /><br />Būtinai turiu pridurti nors keletą žodžių apie kelionę traukiniu per Italijos Alpes ir palei Viduržemio jūrą. Tai buvo nuostabu. Aš visa tiesiog įlindau į vagono langą ir norėjau tuo metu turėti daugiau akių, kad viską spėčiau pamatyti. Alpių kalnai buvo padengti sniegu, o jų viršūnės pasislėpusios debesėliuose. Kalnų papėdėse šen bei ten išsimėtę gyvenamieji namai…<br /><br />Traukinys judėjo, atrodo, ne taip ir greitai, bet kai nori daug ką pamatyti, tai atrodė, kad jis tiesiog skrenda. O tuo metu kitoje traukinio pusėje buvo Viduržemio jūra… Dideli ir balti kaip paukščiai ant uolų prie pat vandens tupėjo prabangūs namai, poilsiavietės… Geležinkelis nutiestas tuneliais per kalnus, todėl mano gražieji vaizdai tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo... Vos tik traukinukas išlekia iš tunelio, akyse jau sumirguliuoja dūžtančios į krantą baltos putotos bangos – ir vėl tamsa, ir vėl mes tunelyje. Ir šitaip tęsėsi gal 15-20 minučių.<br /><br />Tai va, priartėjome prie Genujos ir visai netrukus pasiekėme centrinę geležinkelio stotį. Taigi… Taksi vairuotojui parodėme uosto pavadinimą bei adresą ir po kelių minučių jau buvome labai judrioje uosto vietoje, kur zujo daugybė taksi.<br /><br />Uosto darbuotojai turėjo kruizo keleivių sąrašą ir registravo lagaminus, kabino ant jų etiketes, pagal kurias jie turėjo būti nugabenti į laivą prie kajučių. Praėjome saugumo patikrinimus, kaip ir oro uoste, taip pat registraciją, dokumentų tikrinimus. Ten pat kiekvieną fotografavo ir išdavė specialią kortelę, kuri kartu buvo ir kajutės durų raktas, ir asmens dokumentas.<br /><br />Mūsų kajutė buvo 8-ajame denyje, kambarėlis nedidelis, dvi lovos ir tik būtiniausi daiktai, dušas, tualetas, drabužių spintos. <br /><br />5 valandą vakarop laivas pajudėjo iš uosto. Tai buvo ypatingas momentas, pati kruizo pradžia, kaip ir sugrįžimas į tą patį uostą, kelionės “finito”. Net nežinau, kuris momentas įdomesnis, nes jie abu savaip jaudinantys.<br /><br />Pirmoji vakarienė. Mūsų stalas buvo aštuonvietis, vakarieniaudavome su pirmąja pamaina, dažniausiai apie 6 valandą. Pristatysiu ir stalo kaimynus.<br /><br />Labai susidraugavome su gražia pora iš Vašingtono valstijos. Ronas – masažo - manualinės terapijos gydytojas, kelių klinikų savininkas, vienoje iš jų ir pats dirbantis. Jo žmona Judy – buvusi seselė ligoninėje, dabar jau nebedirbanti. Abiems beveik 60 metų, abu nuostabiai gražiai atrodantys ir, turiu pridurti, labai (LABAI!) pasiturintys žmonės. Abiems jų santuoka yra antra, ir abu turi po tris vaikus iš pirmų santuokų. Jiedu apsivedė prieš 7 metus. Judy yra labai įdomiai sumaišyto kraujo – Amerikos indėnų ir Kanados prancūzų iš Kvebeko, taigi, ji labai gražios egzotiškos išvaizdos. Labai miela, šilta, elegantiška, kaip ir Ronas.<br /><br />Kita pora, Paulas ir Dottie, iš Masačiusetso valstijos rytinėje pakrantėje. Paulas – itališkos kilmės ir be galo mylintis Italiją, apie ją galintis kalbėti nuolat, dažnai tai ir darė. Jis visada nešiojosi kelnių kišenėje mažyčiame plastmasiniame maišelyje bloknotėlį su tušinuku, mažiuką kalkuliatorių ir skrupulingai sulankstytą Italijos žemėlapį, kurį vis išskleisdavo, kai tik kalba pakrypdavo apie kurią nors Italijos vietą… Dottie – buvusi mokytoja, jau nebedirbanti, nes jiems abiems, nors ir sunku buvo tuo patikėti, beveik po 70… Paulas, gydytojas, dar tebedirba universiteto biologijos laboratorijoje, atlieka kažkokius tyrimus pagal universiteto užsakymus.<br /><br />Ir dar prie mūsų stalo buvo du kolegos iš Šiaurinės Dakotos valstijos, dirbantys miesto savivaldybėje. Johnui gal šiek tiek per 60, o Davidui gal apie 50. Johnas iš pradžių buvo nekalbus, bet vėliau ir jis nebeturėjo kur dingti, teko prabilti. O Davidas – tai nuostabų humoro jausmą turintis neaukšto ūgio labai mėlynų akių simpatiškas vyriokas. Mums jis labai patiko. Johnas jau našlys, o Davidas dar nevedęs.<br /><br />Tik vakarienei mes turėdavome skirtas vietas prie stalo, o pusryčius ir pietus (lunch) buvo galima valgyti keliose vietose – tokia buvo pasirinkimo laisvė. Mes aštuoniese taip draugiškai visi vakarieniaudami bendraudavome, kad beveik patys paskutiniai palikdavome savo stalą, o jis turėdavo būti padengtas antros pamainos valgytojams iki 8.30 vakaro.<br /><br />Mums aptarnauti buvo skirtas padavėjas, kurio asistentas – simpatiškas mulatas iš Balio salos tik nurinkdavo indus, o užsakymus priimdavo ir valgius atnešdavo pats padavėjas. Jis – vyresnio amžiaus grynutėlis italas, visą gyvenimą dirbęs kruiziniuose laivuose, labai mokantis bendrauti, pažerti komplimentų, taigi, puikiai mokantis sau užsidirbti arbatpinigių.<br /><br />Vakarienei būdavo 5 patiekalai – šaltas užkandis, salotos, sriuba, pagrindinis karštas patiekalas ir desertas. Ir visų pasirinkimas buvo iš 4-5, todėl dažnai tekdavo prašyti padavėjo, kad jis rekomenduotų ar bent apibūdintų valgius. Dauguma patiekalų buvo itališki, porcijos normalios, ne milžiniškos amerikietiškos, tad nors ir valgant visus 5 patiekalus, nebuvo taip, kad jau sprogtum. Vyrai tai kartais net ir po du karštus patiekalus užsisakydavo, nes buvo galima valgyti tiek, kiek nori ar kiek lenda.<br /><br />Pusryčiauti eidavome arba prie “švediško stalo”, arba į restoraną užsisakyti, kur sėsdavomės prie bet kurio laisvo stalo. Iš anksto buvome nusipirkę vynų komplektą vakarienėms – 7 butelius labai gero vyno, už juos sumokėjome kiek daugiau nei 100 dolerių. Bet juos perkant atskirai, vienas butelis būtų kainavęs mažiausiai 25 dolerius.<br /><br />Kai buvome Libijos uoste, net ir laive jokio alkoholio nebuvo galima vartoti, tada visiems galiojo “sausas” įstatymas, nes Libijoje dėl musulmonų religijos alkoholis išvis negeriamas.<br /><br />Tai va, po pirmos vakarienės nuovargis paėmė viršų, norėjosi galų gale ramiai išsimiegoti. Todėl nebėjome tą vakarą į jokį šou, nors ten jų pasirinkimas laive – didžiulis. <br /><br />Kovo 23-oji, ketvirtadienis <br /><br />Pirmasis rytas laive!!! Neskubėdami papusryčiavome ir iš viršutinio denio pasigrožėjome daugybe mažesnių ir didesnių salų, išsibarsčiusių netoli Italijos krantų. Oras buvo šiltas, bet šiek tiek apniukęs, drėgnokas. Salos buvo prigrūstos namų, kylančių į kalvas. Mes neplaukėme taip arti jų, todėl sunku buvo pasakyti, kokio aukščio tie kalnai ar kalvos salose buvo.<br /><br />Pirmas sustojimas – Neapolyje. Uoste buvome apie 1 valandą po pietų. Mes buvome nusipirkę ekskursiją į Pompėją. Autobusais iš uosto visus nuvežė prie įėjimo į Pompėją, kiekviename autobuse buvo savas gidas. Na, o kas gi ta Pompėja, kodėl ją mums rūpėjo pamatyti?<br /><br />79-aisiais mūsų eros metais rugpjūčio 24 dieną išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis. Pompėjoje tuo metu gyveno daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, o ugnikalnio lava užliejo visą miestą. Daugybė ženklų rodė (tai liudija romėnų poeto Pliny per stebuklą išlikę laiškai), kad tokia nelaimė artėja. Gerokai anksčiau prieš tą išsiveržimą Vezuvijus dažnai būdavo aktyvus, bet prieš pat tą nelaimę jis tylėjo daug metų. O tai reiškė, kad kuo retesni išsiveržimai, tuo jie galingesni. Taip pat apie gresiančią nelaime įspėjo ir nedideli žemės drebėjimai. 63-aisiais pirmojo amžiaus metais žemės drebėjimas padarė daug žalos Pompėjai ir aplinkinėms vietovėms. Kai prieš 300 metų Pompėja buvo pradėta atkasinėti, buvo surasta šiame mieste daug remonto darbų, padarytų po to žemės drebėjimo, pėdsakų.<br /><br />Tačiau niekas į tuos gamtos rodomus ženklus nekreipė dėmesio. Lava užliejo miestą ir žmones šiek tiek daugiau nei per 24 valandas. Karšti pelenai, akmenys ir lava tekėjo į miesto pusę daugiau nei 100 km per valandą greičiu. 3 metrų storio lavos, pelenų ir tirpstančių nuo karščio akmenų sluoksnis padengė visą miestą. Žuvo ne tik Pompeja – daugiau nei 1000 laipsnių karščio lava užliejo ir kitas aplinkines vietoves.<br /><br />Dar ne visa Pompėja atkasta, dar daug pastatų likę po žeme. Vieni šaltiniai teigia, kad žuvo apie 20 tūkstančių žmonių, o kiti – kad žymiai daugiau. Žmonės mirė akimirksniu, jie tiesiog išsilydė. Pradėję atkasinėti miestą, archeologai jį rado paverstą į suakmenėjusią masę. Jie ieškojo ko nors, kas primintų žmonių figūras, nes viskas buvo tik vienalytis akmens lydinys.<br /><br />Dabar Pompėjoje eksponuojama pora tiksliausiai žmogaus kūną primenančių cemento ir akmens mišinio figūrų, kurios, kaip buvo nustatyta tyrimais, iš tiesų buvo lava aplietų žmonių figūros. Norint tai išaiškinti, į tą suakmenėjusį gabalą buvo įšvirkščiama plastmasės tirpalo. Kai jis viduje sustingdavo, tas akmeninis apvalkalas būdavo perpjaunamas, rasta viduje sustingusi plastmasės forma turėjo būti žmogaus figūra, jei tai iš tiesų buvo sudegęs žmogus.<br /><br />Visa tai man išaiškino Edvardas, nes gidė į tokias smulkmenas nesileido. Tai buvo milžiniškas, daug lėšų reikalaujantis archeologų darbas, kuris dar ir dabar nebaigtas. Tai, ką mes pamatėme, prieš tą katastrofą buvo gražus miestas su vyriausybiniais pastatais, su centrine aikšte, teatru, su parduotuvėmis, dideliais pirčių-vonių pastatais, spalvoto marmuro voniomis viduje, dideliu atskiru gyvenamųjų namų kvartalu.<br /><br />Kokios marmuro kolonos, kokie dar išlikę gražuoliai pastatai! Visur būta daug skulptūrų, freskų, fontanų. Atkastos skulptūros dabar yra laikomos atskiruose Pompėjoje esančiuose sandėliuose. Mus nuvedė prie turtingųjų kvartalo. Laisvo įėjimo į tuos namus nėra, vartai užrakinti, ir tik pro juos galima žvilgtelėti į kiemą.<br /><br />Vienas namas buvo ypatingas tuo, kad ant lauko sienos buvo dideli erotiniai piešiniai. Kaip gide sakė, tokius piešinius turėti ant savo namo sienų buvo turtingųjų privilegija. Kai mus įvedė į pirčių pastatą, tai viename iš kambarių buvo didžiulė apskrita vonia, padaryta iš vieno marmuro gabalo su dailiais spalvoto marmuro papuošimais. Bet įdomiausia buvo tai, kad langai lubose buvo išpjauti taip, kad bet kuriuo dienos metu ta vonia yra apšviesta tiesioginių saulės spindulių. Vonios kambario sienos ištapytos ryškių spalvų paveikslais, ir dabar dar matosi išlikusios piešinių dalys.<br /><br />Labai daug žmonių iš laivo važiavo į Pompėją, taip pat buvo ir pavienių lankytojų, todėl ten buvo minios žmonių… Paskui žmones sekiojo keletas šunėkų. Gidė sakė, kad tie šuneliai gyvena kažkur už Pompėjos, bet jie visada atlekia į miestą-muziejų, kai tik pirmieji turistai čia pasirodo iš pat ryto, o palieka jį tik su paskutiniais žmonėmis. Tiesiog jie labai pripratę prie žmonių dėmesio, nes visi pasikalba su jais, paglosto. Edvardas dar ir pamaitino juos, nes kai tik jis atsisėdo ir išsitraukė butelį vandens, tuoj tie keturkojai ir prisistatė. Teko paieškoti kuprinėje ko nors valgomo…<br /><br />Kai išėjome iš Pompėjos, netoli mūsų laukusių autobusų apžiūrėjome dirbtuvę–parduotuvę, kur gamina itališkas kamėjas, tai yra, kriauklelėje juvelyriškai išpjaustomas moters profilis. Paskui tas kriauklelės gabalėlis su jau paruoštu profiliu įtaisomas į sidabro pagrindą, gaminami auskarai, pakabukai ir pan. Ta kriauklelė gali būti natūralios spalvos arba nudažyta rausvai, melsvai.<br /><br />Edvardas man nupirko auskariukus su melsvomis kamėjomis, o aš dar prisitaikiau prie jų ir pakabuką. Vakarieniavome vėl su mūsų šaunia kompanija.<br /><br />Tiesa, turiu būtent dabar parašyti, kad vėliau kažkurią diena laive žiūrėjome dokumentinį-meninį filmą apie Pompejos miestą ir jo tragediją. Tai sukrečiantis filmas su gyvenimiška šeimos drama ir dar vulkano išsiveržimu. Filme buvo pateikta daug faktų, remiantis išlikusiais laiškais ir užrašais, papasakota apie tikrus to miesto gyventojus. <br /><br />Kovo 24-oji, penktadienis <br /><br />8 valandą ryto atplaukėme prie Sicilijos salos, sustojome netoli Sirakūzų prieplaukos. Čia mes nebuvome pirkę jokios ekskursijos, todėl nusprendėme šiek tiek pasižvalgyti po miestą patys. Nedideliais laiveliais buvome nuplukdyti iš mūsų laivo į prieplauką. Turėjome miesto žemėlapius su įdomesnėmis vietomis, todėl patraukėme senos pilies link.<br /><br />Sirakūzai išsidriekę rytinėje Sicilijos salos pakrantėje ir senosios Secilijos laikais buvo svarbiausias graikų miestas. Graikai įkūrė jį 734 metais prieš mūsų erą, ir tik 212 metais jį užkariavo romėnai. Kaip ir Sicilija, taip ir Sirakūzai ėjo iš rankų į rankas: tai vieni užkariaudavo, tai kiti. 9-ajame šimtmetyje didžiąją dalį Sicilijos, taip pat ir Sirakūzus užėmė arabai ir valdė miestą apie du šimtmečius. Vėliau salą buvo užkariavę bizantiečiai, normanai, ispanai… 1693 metais didžiulis žemes drebėjimas nusiaubė rytinę Siciliją ir Sirakūzus. Miestas visiškai buvo atstatytas XVIII amžiaus pradžioje ir tapo vienu iš geriausių Sicilijos baroko stiliaus pavyzdžių. Po to, kai 1870 metais Sicilija buvo prijungta prie Italijos Karalystės, Sirakūzuose suklestėjo ekonomika ir kultūra.<br /><br />Ta Sirakūzų pilis, kurią matėme dar iš laivo, yra piečiausiame Sicilijos salos gale, ir ji pasižymi ypatinga karine architektūra. Tai – Maniace pilis. Ji buvo pastatyta XII šimtmetyje ir vėliau daug kartų perstatyta ir restauruota. Pilies viršutinėje dalyje išlikusios didžiulės storos sienos, o žemutinėje dalyje išliko didžiulės salės su kolonomis, daug aukštų gotikos stiliaus durų.<br /><br />Pasižvalgę po pilį, atgal grįžome kitomis siauromis gatvelėmis su senais apsilupusiais pastatais. Ir viskas man ten buvo taip itališka: nardė “Smart” mašinytės, motociklai, dviračiai, aplink – mažos ledainės, kavinukės. Vienoje iš jų atsigėrėme “Carlsberg” alaus…<br /><br />Juvelyrinių dirbinių parduotuvėlėje nusipirkau keletą itališkų sidabrinių juvelyrinių dirbinių. Čia pas mus, Naujojoje Meksikoje, nieko panašaus nė su žiburiu nesurasi, nebent kur Niujorke ar kitame didmiestyje, kur daug europietiškų prekių yra, taip pat ir juvelyrinių.<br /><br />Mažyčiu laiveliu grįžome į savo gražuolį baltąjį laivą ir ruošėmės žurnalo “Sky and Telescope” (“Dangus ir teleskopas”) rengiamam vakarėliui prie baseinų. Šis žurnalas, kurį Edvardas prenumeruoja, yra leidžiamas JAV, jo leidėjai buvo vieni iš šio kruizo organizatorių.<br /><br />Beje, paaiškėjo, kad šio žurnalo redaktorius yra lietuviškos kilmės. Kai Edvardas kalbėjosi su juo, pristatė jam ir mane. Žinoma, tas malonus vyriškis iškart ir klausia, iš kur toks gražus mano akcentas. Aš jam sakau – ogi iš Lietuvos. Tada jis taip gražiai, be akcento, ir paklausė “Lietuva?” Paskui paaiškino, kad jo seneliai ar proseneliai iš Lietuvos kilę. Taip, žinoma, lietuvių palikuonių pilnas pasaulis…<br /><br />Į tą vakarėlį buvo pakviesti, matyt, visi tie, kurie užsisakė kelionę per šį žurnalą, o mes – vieni iš tokių. Ten buvo daug muzikos, nešiojo kokteilius ir šampaną. Aš pasirinkau labai skanų kokteilį, išgėriau jų ne vieną ir ne du, o Edvardas išsiurbčiojo gal -niolika šampano taurių – ir nieko, net nepasakysi, kad jam ir pauostyti teko.<br /><br />Visą laiką buvo bendraujama tarpusavyje, ten susitikome vieną jauną porą iš Kalifornijos. Su jais jau buvome susipažinę, stovėdami eilėje registruotis į laivą. Andrew – amerikietis, o ji iš Kinijos, vis dar su “žalia kortele”. Ir to vaikino tėtis buvo laive, bet jis, matyt, problemų su sveikata turėjo, nes sėdėjo ratukuose. Pora susipažino, kai Andrew mokė anglų kalbos Kinijoje. Jo žmona labai nepanaši į kitas kines, vos vos žemesnė už mane, lieknutė ir labai graži. Vėliau mes su jais kartu stebėjome ir Saulės užtemimą Libijoje.<br /><br />Į vakareli atėjo ir Ronas su Judy, taigi, visi smagiai sau plepėjome, atsigaivindami gėrimais. Vėliau dar buvo Kapitono kokteilių vakaras ir iškilminga vakarienė. Tai reiškė, kad visi turėjo gražiai pasipuošti. Pasipuošiau ir aš savo tamsiai raudona suknele, o Edvardas – kostiumu ir nauju itališku kaklaraiščiu.<br /><br />Koks gi tas Kapitono kokteilių vakaras? Ogi visi tie, kurie vakarieniavo pirmoje pamainoje, perėjo į didelę salę, ten, kur paprastai būna įvairūs koncertai ir šou. Kol žmonės rinkosi, scenoje dainavo kažkokia mergužėlė, paskui pradėjo nešioti koktelius ir mažytes užkandėles “finger food” (“pirštų maistas”). Kai salė buvo jau beveik pilna, į scena pakilo visa laivo kapitono komanda su pačiu kapitonu priešaky, visi – baltais kostiumais, baltom pirštinaitėm. Gražiai atrodė tie italai. Aišku, ten visus juos pristatė, taip pat – ir kitus vadinamus direktorius: atsakingą už visas programas ir šou, atsakingą už kajutes, pagrindinį virėją ir t. t. Kažkas dar pajuokavo, paklausęs, o kas gi vairuoja laivą, kai visa įgula čia, kitas atsakė, kad paliko autopilotą, todėl laivas pats eina pirmyn.<br /><br />Toks prisistatymas truko gal pusvalandį, ir viskas, palinkėjo kapitonas visiems gero poilsio ir malonaus kruizo. Tada visi pasukome prie savo stalų restorane vakarieniauti. Tiesa, buvo du labai dideli restoranai, ir juose buvo vakarieniaujama dviem pamainom. Tai va, mes su įgula susipažinome pirmieji, o gerokai vėliau antra pamaina irgi darė tą patį.<br /><br />Vis tik tos iškilmingos vakarienės priverčia visus pasitempti. Visi laive labai gražiai atrodo išsipustę – ir apskritai šventiška, smagu, pamiršti, kad esi laive, atrodo, kad kažkur… Net nežinau, kur… Kažkokioj nerealybėj, ir tiek. Kokia čia gali būti realybė – maitintis restoranuose kasdien, mokėti už tai nereikia, jokių rūpesčių. Viskas juk buvo iš anksto sumokėta už kruizą...<br /><br />Po ilgos ir skanios vakarienės visa mūsų kompanija nuėjome į šou. Ten scenoje dainavo, šoko, visiems buvo linksma. <br /><br />Kovo 25-oji, šeštadienis, ir kovo 26-oji, sekmadienis<br /><br />Dvi dienos jūroje.<br /><br />Kad nepamanytumėte, kad tas dienas tik miegojome ir valgėme, paminėsiu, kuo gi dar mes buvome užsiėmę.<br /><br />Žurnalas “Dangus ir teleskopas” organizavo paskaitas apie Saulės užtemimą ir apskritai apie dangų, žvaigždes ir žvaigždynus. Šeštadienį ėjome pasiklausyti paskaitų “Kaip patirti Saulės užtemimą ir kaip elgtis Saulės užtemimo metu” bei “Kaip fotografuoti Saulės užtemimą”. Paskaitas skaitė žurnalo redaktorius, profesionalai astronomai ir profesionalai fotografai. Žinoma, dauguma kruizo dalyvių buvo nei tie, nei anie profesionalai, todėl paskaitos buvo skaitomos ir medžiaga pateikiama tiek vaizdo įrašais, tiek ir skaidrėmis taip suprantamai, kad buvo didžiulis malonumas apie viską išgirsti, pamatyti ir sužinoti.<br /><br />Mane Edvardas buvo neblogai apie viską apšvietęs iš anksto, todėl aš jau žinojau, ką ir kaip matysiu, kodėl visa tai atsitiks, taigi, tos paskaitos buvo tarsi jau girdėtų dalykų įtvirtinimas.<br /><br />Prieš vakarienę vėl buvo vakarėlis prie baseinų viršutiniame laivo denyje, kur bendravome su pažįstamais ir nepažįstamais, gurkšnojome kokteiliukus ir t. t. Mūsų vakarienė vėl tęsėsi ilgai ilgai. Kai jau visi kiti mūsų pamainos valgytojai buvo išėję, tada jau ir mes, apsidairę aplink, kad, va, jau iš tikrųjų tuščia, irgi pakilome.<br /><br />Sekmadienį vėl klausėmės poros paskaitų, šįi kartą tai buvo “Kelionė į begalybę” su daugybe gražių skaidrių ir vaizdų bei “Po Nilo dangumi”. Pastaroji paskaita buvo apie senuosius Egipto astronomus, kas apie juos pasakojama randamuose piešiniuose. Viskas buvo labai įdomu. Tos paskaitos buvo skaitomos ir iš ryto, ir dar pakartojamos po pietų, taigi, jei negali ar nenori jų klausytis rytais, eini ten po pietų. Labai patogu, kai taip organizuota, kažkaip savaime žmonės pasiskirstė labai tolygiai, salė nebūdavo perpildyta.<br /><br />Po pietu aš pasimėgavau saulute viršutiniame denyje, o Edvardas susirado bridžo (toks žaidimas kortomis) klubą.<br /><br />Šiek tiek anksčiau, kai mes apvaikščiojome visa laivą ir apžiūrėjome, kas ir kur yra, buvome užėję į vieną labai gražią juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Na, tai kažkokio italų dizainerio darbai, išdėlioti kaip muziejuje – aš taip vadinu, kai šalia prekių nebūna kainų. Viena širdelė man labai krito į akį: tai raudona nemaža širdelė, perverta dviem nemažais auksiniais žiedais, kurie surišti raudonu odiniu raišteliu, o jis užrišamas ant kaklo. Labai savotiškas dizainas. Aš tik pažiūrėjau į ją, kainos nesimatė, na, ir tiek to.<br /><br />O dabar drybsau aš saulutėje, žiūriu, artinasi prie manęs Edvardas, polietileniniu maišeliu nešinas, ir sako: va, čia dovana tau. Pažiūriu į maišelį, ogi ten – ta pati gražioji raudona dėžutė su mano nužiūrėta širdele… Labai smagu buvo. Dirbinys tikrai gražus, nuostabaus dizaino.<br /><br />Po ilgos su skaniu vynu vakarienes iškart ėjome miegoti, nes kitą rytą turėjome labai anksti nubusti jau Egipte.<br /> <br />Tiesa, visai pamiršau... Beje, tai gerai, kad apie nemalonius dalykus jau pradedu užmiršti.<br /><br />Net nežinau kada, bet kažkur laive pirmomis dienomis pamečiau vieną baltojo aukso auskarą. Vieną vidurdienį veidrodyje prie lifto žiūriu – gi ausyje tik vienas auskaras kabo. Aš juos tokius didelius ir apskritus žiedus ausyse turėjau, tai man iškart ir krito į akį, kad tik vienas tekaba. Apėjome visas vietas, kuriose buvome, pradedant pusryčių stalu, paklausinėjome prie informacijos – nėra, niekas neatnešė, klauskite vėliau, jei kas radęs atneštų – atiduosime… Taip… Atneš tau, kas gi atneš? Tai va, pamečiau, o juos aš labai mėgau… Kaip ten sako – neverk pametęs, nesidžiauk radęs… Taigi, ir neverkiau… Tik gaila buvo. “Siurprizas”, ir tiek.<br /><br />Laukite tęsinio, nes rytoj – jau Afrika, mus pasitiks Egiptas. <table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-5170249339797906319?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-47451433631943278742008-02-25T13:42:00.003-07:002008-03-05T17:31:21.821-07:00<a href="http://3.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Mo_e74III/AAAAAAAAAgE/6Pj7on4iLss/s1600-h/040+(1).JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5171021868252536962" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://3.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R8Mo_e74III/AAAAAAAAAgE/6Pj7on4iLss/s320/040+(1).JPG" border="0" /></a><br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on">2006 m. kovo 16 - balandžio 4 d.<br /><br />1 dalis. Italija.<br /><br />Kovo 16-oji, ketvirtadienis.<br /><br />Šitos kelionės mudu su Edvardu laukėme dvejus metus – prieš tiek laiko rezervavome bilietus į kruizą. Kai pagaliau ji atėjo, mums ir nebeatrodė, kad tie dveji laukimo metai buvo labai ilgi. Visai ne – dabar atrodo, kad jie prabėgo greitai.<br /><br />Pirmasis mūsų ilgos kelionės į Italiją lėktuvo reisas buvo iš Albuquerque New Mexic'e į Dallas’ą, Teksase. Po gerų poros valandų atsidūrėme Dallas’e ir mažu tarp terminalų kursuojančiu traukinuku nuvažiavome į naujutėlį blizgantį tarptautinį terminalą. Reisas į Londoną buvo 3 valandą po pietų su “Boeng 767”.<br /><br />Mūsų vietos buvo labai patogios: kairėje salono pusėje prie lango buvo tik tos dvi vietos, be to, paskutines tame salone, taigi, net iki galo atlenkti mūsų sėdynių atlošai niekam netrukdė. Pakilome. Iki Londono mūsų laukė 9 valandų skrydis.<br /><br />Tačiau tuo metu ir prasidėjo pirmasis "siurprizas" (jų paskui buvo keletas mūsų kelionėje).<br /><br />Per garsiakalbį iš pradžių paskelbė, kad skubiai reikalingas gydytojas, jei jis būtų lėktuve tarp keleivių. Stiuardesės ėmė bėgioti iš salono į saloną. Bet kai jos ir šiaip daug juda, iš pradžių mes nieko tokio blogo ir nepagalvojome. Bet kai antrą kartą paskelbė, kad reikalingas gydytojas ar seselė, Edvardas jau įtarė, kad kažkas negerai. Gali būti, kad leisimės kur nors artimiausiame oro uoste.<br /><br />Ir iš tiesų. Visai prieš pradedant skristi per vandenyną iš pilotų kabinos pranešė, kad lėktuve yra sergantis keleivis. Todėl lėktuvas leidžiasi Bostono oro uoste – tai miestas rytinėje JAV pakrantėje.<br /><br />Lėktuvas dar keletą minučių suko ratus virš miesto, kol iš Bostono oro uosto, matyt, gavo leidimą tūpti. Londone iki kito reiso mes turėjome šiek tiek daugiau nei 3 valandas, labai jau nesinorėjo pavėluoti į Romos reisą.<br /><br />Aišku, kad pavėlavome. Na, bet apie viską iš eilės. Nusileidus Bostono oro uoste, į lėktuvą prigužėjo visokių specialiųjų oro uosto tarnybų žmonių su ryškiomis oranžinėmis liemenėmis. Vežimėliu pro mus išvežė jauną vaikinuką; jam jau ir deguonies kaukė buvo prijungta. Kaip vėliau sužinojome, tai kažkokie traukuliai jam prasidėjo, nei suprasti, nei kalbėti nebegalėjo, labai sunkiai ėmė kvėpuoti, todėl ir buvo nuspręsta jį palikti artimiausioje ligoninėje.<br /><br />Išvežus ligonį iš lėktuvo, pirmyn ir atgal vis dar zujo tie vyrai iš spec. tarnybos, kalbėjo su stiuardesėmis, ir niekas neskubėjo vėl kilti. Pilotas pranešė, kad leidžiantis labai įkaito lėktuvo stabdžiai, nes tai buvo priverstinis nusileidimas, esant degalų bakui dar labai pilnam. Dėl to ir lėktuvo svoris buvo žymiai didesnis, nei įprastai jis būna, kai lėktuvas leidžiasi pagal maršrutą numatytame oro uoste, išnaudojęs tam atstumui turėtus degalus. Taigi, tik kai atauš stabdžiai lėktuvas vėl galės kilti...<br /><br />Vaje, vaje, tarp mūsų jau kilo panika. Kadangi nieko daugiau negalėjome daryti, tik sėdėti, stovėti arba vaikščioti po lėktuvą, tą ir tedarėme. Londone tuo metu jau buvo 8 val. ryto, jau turėjome išskristi į Romą, o mes vis dar tupėjome Bostone… Taip vietoj 9 valandų kelionėje per Atlantą užtrukome 12 ilgų valandėlių.<br /><br />Į Londoną atskridome tik kovo 16-ąją pirmą valandą po pietų vietos laiku. Nusigavome į registratūrą. Ten niekas nežinojo, kad mūsų reisas vėlavo. Bet kažkodėl mūsų abiejų su Edvardu ir dar keleto žmonių, skrendančių irgi į Romą, reisas buvo perregistruotas apie 3 valandą po pietų iš Heathrow oro uosto, o mes juk nusileidome į Gatvik’o oro uostą. <br /><br />O juk išskristi į Romą turėjome 7.45 iš ryto ir 11 valandą Romoje mūsų turėjo laukti automobilis, kuris būtų nuvežęs į mažą privatų viešbutėlį… Viskas apsivertė aukštyn kojom.<br /><br />Visų pirma, tai reiškė, kad su visai lagaminais autobusu mes turime nusigauti į kitą oro uostą. Tačiau prieš tai dar patyriau malonumą, ką reiškia Lietuvai būti Europos Sąjungos nare. Prieš pasiimant lagaminus Londone reikėjo praeiti pro pasų kontrolę. Ta eilė, kuri buvo visiems kitiems, ne iš Europos Sąjungos, buvo kilometrinė. Palikau Edvardą toje eilutėje vargti, o aš nušuoliavau atsistoti į "europiečių" eilės galą. Tų "europinių" eilių, pasirodo, buvo bent kelios. Nors ir jos nebuvo trumpos, bet ten buvo vienas malonumas: tiesiog visi lėtai gražiai pražygiavome pro besišypsančią oro uosto darbuotoją, ji tik pažiūrėjo į mano lietuvišką pasą, pasakė “Welcome to London” (“Sveika atvykusi į Londoną”) – ir tai buvo viskas.<br /><br />Nulėkiau pasiimti lagaminų – vis tik du gana dideli ir du mažesni, taigi, ne taip jau paprasta vienai su jais susitvarkyti. Susikroviau juos ant dviejų vežimėlių ir laukiu Edvardo. Dar gerą pusvalandį taip prastovėjau. Per tą laiką pamačiau, kad net keletas žmonių, atskridusių tuo pačiu reisu, išvis nerado savo lagaminų. Jie turėjo kelionę tęsti toliau, o lagaminų nebuvo, kai kam net ir bilietų kitam reisui irgi nerado. Džiaugiausi, kad mums viskas tuo metu bent su lagaminais buvo gerai. Įsivaizdavau, kad, va, turime jau lėkti į Romą, lagaminų nėra, tolesniam skrydžiui bilietu nėra – ir apskritai, ką tada daryti. Taigi, nors to nemalonumo mudu išvengėme.<br /><br />Pagaliau įlipę su lagaminais į autobusą patraukėme į Heathrow oro uostą. Vaje, tai buvo mano pirmasis patyrimas, važiuojant kairiąja kelio puse! Buvo apie pusiaudienį, greitkelis ne tuščias, taigi, užtrukome apie 45 minutes. Kaip ir įprasta, Londoną dengė rūūūūūūūūūūūkas, jis čia visada tirštas ir pilkas kabo žemai danguje, net keli lasai nutapšnojo, bet tik tiek.<br /><br />Pro autobuso langą susipažinau su Anglijos peizažais: viskas žaliuoja, arkliai ganosi pievose su apklotais (!) ant nugarų, narcizai žydi…<br /><br />Heathrow oro uoste turėjome valandėlę iki mūsų reiso. Edvardas per tą laiką susirado interneto prieigą ir pasiuntė laišką į viešbutį Romoje, pranešdamas, kad mes vėluosime, kad būsime apie 5.30 vakare, o ne 11 valandą ryto, ir paprašė, kad vairuotojas atvažiuotų mūsų pasiimti.<br /><br />Sėdėdama oro uoste svarsčiau, ar čia nutikusių "siurprizų" tik pradžia, ar jau pabaiga. Pasirodo, tai buvo tik pradžia. <br /><br />Taigi, pagaliau sėdime lėktuve, skrendame per Italijos snieguotąsias Alpes – gražumėlis, vaizdeliai – kaip iš atviruko, debesų jokių, viskas kaip ant delno…Tik nematėm, ar kas nors ten slidinėjo, nes per aukštai skridome.<br /><br />Romoje nusileidžiame 5.30 vakare. Kol praėjome pasų kontrolę (aš vėl – pro Europos Sąjungos praėjimą!), kol pasiėmėme lagaminus, buvo ir 6.30 vakaro. Niekas ten mūsų nelaukė, nei su mašina, nei be jos…<br /><br />Lauke buvo daugybė taksi. Vienas vyriokas čiupo mūsų lagaminus ir puolė į savo taksi bagažinę krauti. Jis, pasirodo, angliškai šiek tiek suprato. Mes parodėme jam "mūsų vietos" adresą, jis pasakė visai jos nežinantis, bet kažkam paskambins ir susižinos.<br /><br />Mums eismas pasitaikė pats "geriausias", matyt, dar pikas po darbo valandų buvo… O vairuotojas važiavo visą kelią su kažkuo mobiliu telefonu labai garsiai ir emocingai šnekėdamas, lenkdamas visas mašinas, be to, dar mums ranka rodydamas kažką aplinkui ir po porą žodžių angliškai pamesdamas, ir panašiai… O visi aplink tik spaudžia signalus, mūsiškis ten vis su kažkuo telefonu visa gerkle barasi, taigi, aš virpėjau kaip lapelis, įsikibus į Edvardą. Bet čia – Italija, čia taip visi važinėja…<br /><br />Po gana ilgo važiavimo suradome tą mūsų gatvę ir tą mūsų numerį, nors taksistas ilgai suko ratus ieškodamas, tai tik vienpusis eismas jam buvo, tai kažkokius labai jau didelius namų numerius privažiavo, ir panašiai.<br /><br />Edvardas turėjo paruošęs 4 banknotus po 20, nes skaitiklis rodė 74 eurus. Bet vairuotojas kažkaip pamatė, kad Edvardas šimtinę turi, tai paėmė tą šimtinę, davė Edvardui 20 atgal ir movė sau.<br /><br />Taksi nuvažiavo, aš spaudžiu skambutį prie 31 namo vartų. Nė gyvos dvasios, o jau tamsu, po aštuonių… Po kelių minučių kažkokia moteriškė, itališkai šnekėdama, irgi atėjo gatve prie tų vartų, tuo metu ir vartai atsidarė... Pasirodė toks vyrukas, ir jis gana gera anglų kalba pradėjo mums priekaištauti. Girdi, jie su vairuotoju pralaukė mūsų dvi valandas nuo 11 ryto, o mūsų vis nebuvo, ir mes nepranešėme, ir apskritai, kodėl mes taip vėluojame, ir pan…<br /><br />Edvardas jam bandė aiškinti apie mūsų netikėtą nusileidimą Bostone, apie oro uostų keitimą Londone, apie jo išsiųsta laišką, kad mes vėluojame… Tas elektroninio pašto adresas, pasirodo, buvo šito vaikino (vardu Enrike) brolio, kuris ir yra to privataus mažo viešbučio “Bed &amp; Breakfast” (“Lova ir pusryčiai”) savininkas. O Enrike, va, tik gyvena to namo pirmame aukšte, bet beveik nieko bendro neturi su tuo viešbučiu. Jis tik buvo nuvažiavęs mūaų pasitikti, nes jo brolis paprašė...<br /><br />Antonas, tikrasis viešbutėlio savininkas, pasirodo, išvažiavęs kažkur, taigi, jokios žinios apie mūsų vėlavimą Enrike nematė, todėl ir buvo toks piktas: mes žadėjome būti vienu laiku, o pasirodėme vos ne 10 valandų vėliau…<br /><br />O ta moteriškė, Sofija, kuri atsirado vos ne kartu su mumis, tai ji kas rytą ruošia pusryčius apsistojusiems tame name. Kita moteriškė, kuri tame name ir gyvena, buvo Enrike’s auklė, ji jau daug metų tvarko jo namą ir taip pat tuos kambarius, kurie priklauso Antono viešbučiui.<br /><br />Tai va, pagaliau mes savo kambaryje trečiame aukšte, pagaliau buvo galima išsimaudyti duše ir ištiesti kaulus lovoje…<br /><br />Tada Edvardas išsitraukė piniginę, kad įsidėtų tą dvidešimties eurų banknotą, kurį taksi vairuotojas atidavė grąžos iš šimto. Žiūri Edvardas – o kad ir kitos jo šimtinės ten nebėra, kuri buvo kartu su ta, kurią tiesiog išplėšė iš rankų tas žulikas. Taip jam dvi eurų šimtinės atiteko, o mums 20 grąža. Pavargę juk buvome, reakcija nulinė, dėmesys visai dingęs, tegalvojome kaip visus savo lagaminus išsiimti iš taksi ir kuo greičiau į tą kambarį pailsėti… Brangoka taksi kelione iš oro uosto mums pasidarė…<br /><br />Na, bet mes juk pradėjome viską nuo "siurprizo", taigi, čia buvo antrasis… Aš vis maniau, na, kas dar gali nutikti??? Gal gi jau čia viskas, kas galėjo nemalonaus mums įvykti?<br /><br />Kovo 18, šeštadienis.<br /><br />Mes Romoje! Pagaliau po ilgos ir įvairių emocijų kupinos keliones mes galime atsipalaiduoti ir džiaugtis Roma iki kruizo.<br /><br />Papasakosiu, kokia čia vieta, kur mes apsistojome 5 dienoms. Vietovės pavadinimas buvo Eur, tai – nedidelis Romos priemiestis arba tiesiog gyvenamųjų namų rajonas, gerokai nutolęs nuo pačios Romos centro ir turintis labai patogų susisiekimą su centru metro traukiniais.<br /><br />Musu viešbutėlis (na, tai gyvenimas privačiai, bet jie apsiforminę kaip "Lova ir pusryčiai" viešbutėlį) buvo didžiuliame sename 3 aukštų name gražiame kvartale. Visus gyvenamuosius namus supo labai aukštos tvoros su didžiuliais vartais. Netoliese esančioje sankryžoje, pro kurią mes kiekvieną dieną praeidavome pakeliui į metro, nuolat stovėjo ginkluotos policijos automobilis su užrašu "karabinieriai". Matyt, jie saugojo tą kvartalą nuo kažkokių netikėtų dalykų.<br /><br />Pirmame to namo aukšte buvo svetainė, virtuvė ir dar keletas kambarių, viename iš jų gyveno ten dirbanti moteriškė. Antrame aukšte gyveno Enrike. O trečiajame aukšte buvo 3 kambariai, kurie priklauso Antono viešbutėliui. Kieme buvo priestatas, kur Enrike buvo įsirengęs savo darbo kabinetą. Jis buvo privačios architektų firmos savininkas. Namą supo didelis kiemas su įvairiais spygliuočiais, magnolijomis, citrinmedžiais, apkibusiais geltonais vaisiais, jukomis. Po tą kiemą vienas kitą gainiojo du šunys.<br /><br />Mūsų nedideliame kambarėlyje stovėjo labai patogi lova, spinta drabužiams, buvo ryškai raudonomis plytelėmis išklijuotas dušas ir išėjimas į mažą balkonėlį. Į balkono tvorelę įmontuotame lovelyje jau žydėjo įvairiausios gėlės. Jaučiausi lyg parke, kur nuolat čiulbėjo paukščiai, buvo labai ramu ir gera…<br /><br />Rytais papusryčiauti nusileisdavome žemyn. Ten nemažas stalas jau būdavo padengtas. Tik vieną rytą pusryčiavome su dviem vaikinais, apsistojusiais pas juos, o kitomis dienomis, matyt, mūsų pusryčių laikas nesutapo arba jie jau buvo išvykę, todėl mes būdavome tik dviese.<br /><br />Enrike’s numylėtinės dvi katės irgi būdavo apačioje. Viena balta baltutėlė ilgaplaukė, vardu Romeo, o kita buvo vienaakė (Enrike rado ją mažytę su išplėšta akyte, ir veterinaras ją gražiai užsiuvo), bet labai meili, švelnaus ilgo plauko katė. Jos abi labai mėgo dėmesį, ir Romeo supykdavo ant antrosios, kai ji, o ne Romeo, būdavo glostoma. <br /><br />Pusryčiams atnešdavo arbatos Edvardui ir labai skanios kavos man. Sofija pakepindavo duonos, ant kurios tepdavome sviestą ir džemą; buvo dribsnių su pienu, itališkų nuostabiai skanių sausainėlių ir pyragėlių su šokolado įdaru...<br /><br />Beje, kai tik grįžome į namus, internete susiradau, kur čia, JAV, irgi galima nusipirkti itališkų sausainiukų. Juk Niujorke, Čikagoje ir kituose didmiesčiuose yra ir italų bendruomenių, kurie turi savo restoranus, kepyklas ir pan. Kai planuosime kokį vakarėlį, reikės tų gardumynų užsakyti…<br /><br />Patį pirmąjį rytą Enrike pavežėjo mus iki metro, parodydamas artimiausią kelią iki jo pėsčiomis, einant gražiu parku laipteliais žemyn – paskui tai mums trukdavo apie 10 minučių. Įsigiję metro bilietus, galiojančius 3 dienas, nuvažiavome iki Koliziejaus.<br /><br />Visoje Romos imperijoje Koliziejus buvo svarbiausia gladiatorių kovų vieta. Šis didžiulis amfiteatras buvo pastatytas Flavianų imperatoriaus Vespasiano prieš 1900 metų. Į jį vedė 76 įėjimai ir dar 4 įėjimai labai svarbiems asmenims. Sutilpti ten galėjo nuo 50 iki 85 tūkstančių žiūrovų. Gladiatorių kovos tęsėsi iki 407 metų, o kovos su laukiniais jaučiais – iki 422 metų, kai krikščionybė su savo vertybėmis atėjo į Romą ir uždraudė tuos reginius. Tuos kruvinus spektaklius visi galėdavo žiūrėti veltui. Po arena buvo labirintai koridorių, kambariai žmonėms ir patalpos jaučiams. Kovų arena buvo padengta medinėmis grindimis, kurios buvo barstomos smėliu, kad nebūtų slidu, kad jis sugertų kraują.<br /><br />Mes pasivaikščiojome po Koliziejaus apylinkes, į jo vidų nebeužėjome, nes pamatėme nutįsusias kilometrines eiles prie bilietu… Pasivaikščiodami priėjome buvusį Romos Forumą. Tai pirmajame mūsų eros šimtmetyje ir vėliau pastatyti imperatorių Cezario, Marko Antonijaus ir kitų valstybinės reikšmės pastatai, šventyklos, didžiulės prekyvietės, kur susitikdavo pirkliai iš viso pasaulio.<br /><br />Vaikštant po tuos griuvėsius, man bėgiojo šiurpuliukas, kai pagalvodavau, kad čia toks intensyvus gyvenimas virė maždaug prieš 1900 metų... Nežinau, kodėl, bet gana atsargiai liečiau tuos marmuro kolonų likučius, tas išlikusias arkas, lyg bijodama, kad nuo mano prisilietimų jos nesubyrėtų… Architektūra buvo stulbinanti su tūkstančiais mažų figūrėlių, detalių, skulptūrėlių kolonose, arkose, daug įvairių laiptukų laiptelių, vedančių aukštyn žemyn į pastatus ir išlikusius griuvėsius ant aplink esančių kalvų. Atrodė, užsimerksi ir išgirsi prieš du tūkstančius metų čia skambėjusius balsus, o jei tie dar griuvėsiai prabiltų…<br /><br />Buvo malonu matyti žmones Forume – tikrai iš viso pasaulio, ir tai buvo tik kovo mėnuo. Vasarą, matyt, ir griuvėsių liekanų nesimatytų per žmones… Neveltui sakoma, kad visi keliai veda į Romą.<br />Buvome pačiu laiku, nei per šalta, nei per karšta, apie 15-17 laipsnių šilumos, šiek tiek apniukęs, drėgnokas oras. Vidurdienį užkandome lauko kavinėje. Šalia sėdėjo pora iš Anglijos, atskridusi į Romą savaitgaliui, kita moteriške buvo iš Prancūzijos.<br /><br />Nusprendėme įšokti į atvirą apžvalginėms miesto ekskursijoms skirtą autobusą, kuris važiuoja po visą Romą. Gavome ausines, kuriose girdi gido įrašytą informaciją apie pakeliui matomas vietas – labai patogu, ir gidas nereikalingas. Kadangi tą dieną vyko kažkokia demonstracija, kai kurios gatvės buvo uždarytos, ir autobusas negalėjo važiuoti savo maršrutu, todėl mes išlipome Vatikane prie Šv.Petro Bazilikos. <br /><br />Vatikanas yra Romos centre, tai atskira mažytė valstybėlė, užimanti tik 44 hektarus. Monako valstybėlė, antra mažiausia, yra net 3,5 karto didesnė už Vatikaną. Vatikanas yra vadinamas "karališka miniatiūra" ar "ramybės salele Romoje". 8.30 vakare visi penki įėjimo į Vatikaną vartai būna uždaromi, tik vartai, kurie veda į pagrindinę Bazilikos aikštę, niekada neuždaromi. Vatikanas yra laikomas labiausiai lankoma pasaulio vieta. Niekur kitur pasaulyje nėra tiek meno darbų vienoje vietoje, kiek jų yra Vatikane. Tai čia tokie menininkai, kaip Rafaelis, Mikelandželas, Berninis, turėjo savo meno dirbtuves. Taigi…<br /><br />Pastovėjome gana greitai judančioje eilėje į Baziliką. Reikėjo praeiti pro apsaugos vartus, vos ne kaip oro uoste, tikrino turimus daiktus. Bazilika yra labai labai didelė, šviesių spalvų, su daugybe skulptūrų, paveikslų. Dienos šviesa sklido tik iš aukštai esančių langų, viduje buvo prieblanda. Vienuolės tvarkėsi prie altoriaus, stovėjo paruoštos televizijos kameros, visi ruošėsi rytdienos, sekmadienio, mišioms ir didžiuliam žmonių antplūdžiui.<br /><br />Dar pastovėjome eilutėje, kad praeitume pro Popiežiaus Jono Pauliaus II palaidojimo vietą… Kažkokie šiurpuliukai vėl tik lakstė per mane… Jei aš būčiau tuo metu žinojusi, kad Bazilikoje viena iš daugybes koplytėlių yra lietuviška su Mergelės Marijos portretu iš Aušros Vartų Vilniuje, tai tikrai būčiau ją susiradusi, bet apie tai aš perskaičiau nusipirktame albume apie Vatikaną jau tik namuose…<br /><br />Lauke prie pat Bazilikos buvo sustatyta tūkstančiai kėdžių tiems, kurie nepakliūna į vidų per pamaldas. Didelėje Bazilikos aikštėje, apsuptoje kolonų, virė įprastas miesto gyvenimas: vaikščiojo daug žmonių, paaugliai spardė tuščias skardines, arkliukai su karietomis laukė norinčių pasivažinėti po Vatikaną…<br /><br />Sumanėme labai šauniai užvalgyti: nusipirkome mažoje parduotuvėlėje po sumuštinį, butelį vyno, šviežių pyragelių ir susėdome po Bazilikos kolonomis. Buvo labai smagu! Netoliese vaikščiojo kunigai, vienuolės, o mes iš plastmasinių puodelių gėrėme raudoną vyną. Aišku, kad mus užpuolė balandžiai, ir mes visi draugiškai pavalgėme. Desertui nuėjome į ledainę, nes abu labai ledus mėgstame, o itališki ledai – tikrai skanūs.<br /><br />Prieš grįždami į savo laikinus "namus" dar nuvažiavome į geležinkelio stotį ir nusipirkome bilietus traukiniui iš Romos į Genują. Va, tokia buvo mūsų pirmoji diena. Daug vaikščiojome, bet aš visai nepavargau, mano metalinis sąnarys jautėsi labai puikiai.<br /><br />Kovo 19, sekmadienis.<br /><br />Po pusryčių jau žinomu keliu vėl nuvažiavome prie Koliziejaus, tikėdamiesi įšokti į atvirą turistinį autobusą ir tęsti mūsų apžvalginę ekskursiją po Romą, nes mūsų bilietai dar galiojo. Bet joks transportas ta gatve taip ir nevažiavo, vis dar vyko ta demonstracija. Kažkas per garsiakalbį ten kalbėjo, matėsi visokių plakatų ir piešinių ant asfalto, dar keli žmonės ten būriavosi, va, ir demonstracija visa, o gatvės – uždarytos.<br /><br />Todėl mes pasivaikščiodami priėjome milžiniškus baltus rūmus. Tai didžiulis paminklas karaliui Vittorio Emanuele, kuris po daug metų trukusių karų suvienijo Italiją, ir Roma 1871 metais tapo Italijos sostine. Rūmai buvo pastatyti 1911 metais, bet jie atrodo tokie šviežutėliai ir gražūs, tarsi vakar gimę... Viskas iš balto baltutėlio marmuro, laiptų laiptelių nesuskaičiuojama daugybė, tik pakyli vienais, pasivaikštai aplink, va, jau kiti veda aukštyn… Pasilipėję gana aukštai, pamatėme aplink visą senąjį Forumą ir senąją centrinę Romos dalį. Rūmuose yra kažkoks muziejus, bet mes į vidų nebeužėjome.<br /><br />Paskui priėjome vadinamus Mikelandželo laiptus su dvynių, įkūrusių Romą, skulptūromis. Laiptai nusėsti žmonių, tai statūs ir ilgi senutėliai laiptai…<br /><br />Bevaikštinėdami priėjome labai įdomų dalyką: Romos centre kažkokių pastatų liekanose sau ramiai vaikšto pulkai kačių. Tos laukinės katės ten gyvena, jas kažkas maitina. Kai mes priėjome prie tos vietos, tai žmonės joms kaip tik maisto atnešė. Bandėme jas skaičiuoti, suskaičiavome gal iki 30, bet jų buvo dar daugiau. Jos ten turi savas teritorijas, kai tos ribos pažeidžiamos, katės susipeša…<br /><br />Žodžiu, Romos centre yra kačių namai. Tos katės vadinamos pabėgusios iš Romos griuvėsių, jas saugo įstatymas, tų kačių skaičius nuolat kontroliuojamas, taigi, tai privilegijuotos katės. <br /><br />Užkandome po sumuštinį, o aš, aišku, neapsiėjau be kelių pyragėlių, ir priėjome labai gyvą, pilną žmonių, didelę aikštę su fontanu centre. Tas fontanas – iš įvairių skulptūrų, didelis, labai įdomus ir gražus. Žmonės tiesiog vaikščiojo, šnekučiavosi, vedžiojosi šunelius, grojo netgi gyva muzika, aikštės pakraščiuose veikė lauko kavinės, staliukai su staltiesėmis, kurių spalvos pritaikytos prie aplinkos spalvų… Labai buvo miela, jauku ir gražu…Tie pastatai aplinkui – senučiukai, be jokio šviežio restauravimo, spalvos nusitrynę, net nesuprasi, ar kas juose begyvena, bet jie taip čia tiko, kad net nesinorėjo, kad jie būtų gražūs, restauruoti ir tviskantys. Ir, aišku, visur balandžiai, jų šimtai…<br /><br />Netoliese pamatėme airišką restoraną (Irish Pub) ir, žinoma, užėjome, nes Edvardas jau norėjo alaus atsigerti. Mums begeriant Gineso alų (o man vis tokia mintis kirbėjo: esame Italijoje, o geriame Gineso alų airiškoje užkandinėje, na, ir geras!!!), prie mūsų staliuko prisėdo du škotai. Tuo metu Romoje vyko kažkoks Europos regbio turnyras, daug škotų mes matėme, ir su jų tradiciniais kiltais, ir be jų visame mieste. Taigi, škotai užsisakė kažko valgyti, sakė, kad tai labai skanu, tada ir aš užsigeidžiau tos sriubos (beje, tai buvo didžiulis molinis dubuo labai skanios daržovių sriubos su sūriais sausainiais), tada buvo kalbama, geriamas alaus, daug alaus, praėjo gal pora valandų, taigi, labai skaniai pasisėdėjome.<br /><br />Netoliese buvo dar vienas įdomus objektas – Panteonas. Tai buvusi visų religijų šventykla, dabar jau tik muziejus. Didžiulis, galingas ir sunkus pastatas, viduje viskas iš marmuro, vyrauja tamsios intensyvios spalvos, gražiausi spalvų deriniai ant grindų. Apskritai – superbrangus pastatas vien dėl to, kiek ten marmuro ir kokios jo spalvos. Įvairių religijų altoriai buvo aplinkui, ir sutilpo visos religijos ten kažkada, ir nesipešė tarpusavyje (o gal ir pešėsi?)…<br /><br />Ir aikštė prie šio pastato – sena, aptriušusi, bet savotiškai graži. Šiek tiek paėję toliau, radome dar vieną didelę aikštę, kur gatvės dailininkai tapė portretus, piešė šaržus, kiti prekiavo jau nutapytais paveikslais, veikė lauko kavinės, prekiavo gėlėmis ir visokiais niekniekiais…<br /><br />Toliau – Šv.Onos Bazilika. Iš išorės – vos ne kalėjimą primenantis pastatas, kažkoks sunkus, beformis, tamsai raudonų plytų, tik kryžius ant jo ir užrašas skelbė, kad tai bažnyčia. Sunku buvo suvokti ir jos dydį iš lauko, nes matėsi tik jos priekis. Įėjusi į vidų, pamačiau absoliučiai kitokią bažnyčią, kitokias skulptūras, nei matai bažnyčiose. Jos jau buvo šiuolaikinių dailininkų padarytos. Šioje didžiulėje, vos ne Vatikano Bazilikos dydžio bažnyčioje buvo trys dideli altoriai, ir vėl vyravo tamsios spalvos ir visur labai daug jų šiuolaikinio meno dirbinių, kurie labai derėjo prie seno pastato stiliaus.<br /><br />Džiaugiausi, kad užėjome į ją, nors jos išorė nieko įdomaus nežadėjo…<br /><br />Nusikalėme… Labai daug apvaikščiojome per visą dieną. Sėdome į metro ir dardėjome "namučių" link. Bevažiuodami sumąstėme išlipę iš metro pavalgyti šalia esančiame “McDonalde”, nes nieko kito nebesinorėjo ieškoti.<br /><br />Buvo ką tik palyta, ir senas parkas kvepėjo pavasariu Romoje…<br /><br />Kovo 20-oji, pirmadienis.<br /><br />Nuo pat ryto atvažiavome į Vatikaną, manydami, kad tiesiog imsime ir nueisime į Vatikano muziejų, kur yra Siksto koplyčia. Bet pamatę eilę, pakeitėme planus. Eilė buvo keleto kilometrų, jos galo nesimatė, eilė ėjo palei Vatikaną juosiančią aukštą ilgą sieną… Paklausėme priekyje esančių žmonių, kiek laiko jie stovėjo, tai sakė, kad atvažiavo apie 7-ą ryto, kad įeitų atsidarius muziejui 9 valandą.<br /><br />Nusprendėme verčiau taip padaryti kitą dieną. Tada pasivaikščiojome po netoliese esantį lauko turgelį su daržovėmis, vaisiais, mėsa, saldumynais ir visokiais niekniekiais… Sumąstėme, kad reikia normaliai ir gražiai nors kartą papietauti, įėjome į vienos ledainės savininko prieš keletą dienų rekomenduotą restoraną, nes kaip tik buvome ten netoliese.<br /><br />Tikrai buvo skanumėlis: itališkas vynas, itališki makaronai, veršienos karbonadas… Taip mes ilgai ir skaniai pietavome… <br /><br />Po tokių pietų sumąstėme pavažiuoti šiek tiek metro ir išlipus tiesiog pasivaikščioti be jokio tikslo, nes dar kokio nors turistinio objekto ieškoti nebesinorėjo…<br /><br />Taip išlipome iš metro ties labai įspūdingais stačiais aukštais laiptais, vedančiais į kažkokį muziejų ar į dar vieną bažnyčią. Į tuos laiptus statmenai rėmėsi labai prabangi gatvė su pasaulio žymiausių dizainerių parduotuvėmis: Guci, Valetino, Dior, Chanel…<br /><br />Ir žmonės toje gatvėje buvo kitokie. Jie ten buvo apsipirkti, taigi, jie ir turėjo būti kitokie: ilgi, dažniausiai juodi, paltai ar puspalčiai, geros kokybes batai, nesimatė žalio jaunimėlio, ten buvo tik gražaus amžiaus italai ir italės, išeinantys iš parduotuvių, nešini dideliais firminiais krepšiais…<br /><br />Paėję ta gražia gatve, pasukome į šalį, kur kainos jau buvo žemesnės, ir vienoje iš parduotuvių nupirkome Edvardui du kaklaraiščius, derančius prie mano dviejų puošnesnių drabužių, skirtų iškilmingoms vakarienėms kruizo metu.<br /><br />Patiko man Roma labai, ir ypač – ne turistų akiai skirtos nuošalios siaurutėlės nutriušusios gatvelės, kur vietiniai, o gal ir imigrantai prekiavo tiesiog ant grindinio kažkokiomis knygomis, žaislais, kompaktiniais diskais. Mažiukai dviviečiai “Smart” automobiliukai prasisprausdavo ta gatvele, motoroleriai praburgzdavo, dviračiai prazvimbdavo, šviežių bandelių kvapai iš parduotuvių pasklisdavo, emocingi italų balsai skambėdavo, skalbiniai plevėsuodavo ant virvių, ištemptų tarp pastatų…<br /><br />Va, čia man buvo Italija… Va, tokią aš ją norėjau matyti, tokią ir pamačiau. Pastatai, seniai nematę dažų, mažutės ledainės, paprastos kavinukės, žurnalų parduotuvėlės… Va, čia visas itališkas šarmas ir buvo. Taigi, senamiestis tokiame miesto kvartale ir atrodė kaip tikrai senas miestas, bet jis buvo gyvas, pilnas garsų, kvapų, žmonių…<br /><br />Tą dieną anksčiau sugrįžome pailsėti, nes kitą rytą anksti kėlėmės, kad kuo anksčiau pakliūti į Vatikano muziejų. <br /><br />Kovo 21-oji, antradienis.<br /><br />Kėlėmės 5 ryte ir jau 7.30 stovėjome eilėje, buvome gal pirmame dvidešimtuke. Šalia mūsų buvo pora iš Anglijos. Taip ir praplepėjome su jais pusantros valandos.<br /><br />Vaje vaje, tiek meno akims ir sielai iš karto!!! Girdėjome, kad visi, kas atvažiuoja į Italiją, apžiūri Vatikaną, nes tik pabuvusi tame Vatikano muziejuje supratau, ką galima prarasti, viso to nepamačius.<br /><br />Žmonių buvo labai daug, todėl teko plaukti beveik pasroviui. Iš pradžių ėjome dideliais plačiais koridoriais, kurie buvo ištapyti nuo vienos puses grindų iki kitos puses, visur – vien tapyba, spalvos suderintos idealiai… Praėjome daugybę kambarių, ištapytų Rafaelio… Priėjome Siksto koplyčią su ištapytomis lubomis ir sienomis, Mikelandželo “Paskutinę vakarienę”. Koplyčioje tik pačiame viršuje buvo langų, pro kuriuos pateko dienos šviesa, papildomo apšvietimo nenaudoja, kad nepakenktų meno darbams… Net ir fotografuoti čia leido tik be blykstės, buvo prieblanda, visi išsižioję dairėsi aplinkui, išrietę sprandus, akimis rijo Mikelandželo darbus ant lubų…<br /><br />Na, mes su Edvardu nusprendėme, kad čia pabūti vieną kartą yra mažai. Prisipirkome Vatikano ir Siksto koplyčios nuotraukų albumų su aprašymais ir išėję į lauką pakliuvome į gaivaus pavasarinio lietučio glėbį. Aš dar viską tebevirškinau, žodžiai nenusakys tų pojūčių, kuriuos patyriau, būdama tame muziejuje ir ypač – Siksto koplyčioje. Juk kai būna Popiežiaus rinkimai, Siksto koplyčioje kardinolai svarsto naują kandidatą… Pamatyta ir pajausta buvo tiek daug…<br /><br />Vėl nusipirkome po sumuštinį, vyno, pyragėlių ir užkandome ten pat, Vatikane, prie Bazilikos.<br /><br />Dar prieš kelionę, kai mes iš kompaktinių diskų mokėmės nors šiek tiek itališkai (turiu pasakyti, kad labai naudinga žinoti nors keletą frazių, vietiniai žmonės tai labai vertina), vienoje pamokoje buvo mokoma, kaip pasiklausti, kur yra viena ar kita gatvė ir kaip pavyzdys buvo naudojama Veneto gatvė. Susiradome tą gatvę žemėlapyje ir, sakau, važiuojame pažiūrėti, kas tai per vieta.<br /><br />Pasirodo, tai ir vėl gana prabangi gatvė su daugybe didelių brangių viešbučių, restoranų, parduotuvių. Vienoje knygelėje apie Romą suradau, kad Federikui Feliniui kuriant XX amžiuje garsius italų filmus, tos gatvės viešbučiuose gyveno garsiosios kino žvaigždės, ten vyko labai audringas gyvenimas… Atrodė, kad, va, ims ir iš kokio restorano išlėks plevėsuojančia suknia Claudia Cardinale, įsitvėrusi Mastrojaniui į parankę, ir spygaujanti minia leips iš laimės, juos pamačiusi…<br /><br />Taigi, tas kvartalas kažkada ne taip jau ir seniai buvo labai gyvas ir kunkuliuojantis… Netoliese buvo JAV ambasada ir bene kiekviename didesniame JAV mieste esantis “Hard Rock Café” restoranas ("Sunkiojo roko kavinė", tai toks restoranų tinklas). Beje, šie restoranai veikia ir daugelyje didelių Europos miestų, dažniausiai, kiek žinau, sostinėse (gal kada nors atkeliaus ir į Vilnių?).<br /><br />Meniu šiuose restoranuose yra visur vienodi, nesvarbu, kokioje šalyje tas restoranas veikia. Taigi, Edvardas jau buvo pasiilgęs hamburgerio ar kažkokio panašaus amerikietiško maisto. Aš užsisakiau salotų ir, žinoma, gavau nenusakomo dydžio, milžinišką jų porciją.<br /><br />Pasistiprinę sugrįžome paskutinei nakčiai Romoje ir sužinojome, kad Enrike negalės kitą rytą mūsų pavėžinti į geležinkelio stotį, nes jis šį vakarą einąs į vakarėlį ir parsiras tik paryčiais, žodžiu, jis būsiąs pavargęs ir pan…<br /><br />Mes turėjome geležinkelio stoty būti 7 val. ryto. Taip pat Enrike pasakė, kad taip anksti ir taksi gali neatvažiuoti. Tiesiog leido mums suprasti, kad žinokitės patys, kaip ten nukakti.<br /><br />Mes žinojome, kad galime eiti į mūsų jau įprastą metro ir per 40 minučių ar panašiai būti geležinkelio stoty, bet mes turėjome 4 lagaminus. Ačiū Dievui, jie visi ant ratukų buvo… Taigi, išeities kitos nebuvo, kaip tik temptis tuos lagaminus iki metro per parką laiptukais žemyn, ir per rytmetinę piko valandą grūstis į metro…<br /><br />Buvo liūdnai juokingai linksma… Bet mes turėjome tai padaryti – ir padarėme, o Enrike mus šiek tiek nuvylė… <br /><br />Laukite tęsinio..<br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"><br /><div></div></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-4745143363194327874?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-34610221417902200832008-02-17T13:51:00.003-07:002008-03-05T17:31:21.822-07:00<a href="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R7ifdu74IFI/AAAAAAAAAfg/eiciMAwvuxk/s1600-h/1+114-1.jpg"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5168055905571840082" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R7ifdu74IFI/AAAAAAAAAfg/eiciMAwvuxk/s320/1+114-1.jpg" border="0" /></a> Tai nebuvo metų metus laukta kelionė. Į Lietuva atvažiuoju kasmet. Gal todėl nežinau, kas yra nostalgija. O gal ir internetinis bendravimas priartina prie Lietuvos ir neleidžia nuo jos realijų atitrūkti.<br />Šį kartą vietoje įprasto dviejų savaičių pasisvečiavimo gimtinėje užtrukau net penkias, taigi, pamatyta, aplankyta, susitikta bei patirta nemažai. Esu be galo dėkinga savo brolio Ryčio šeimai Anykščiuose, savo mylimai tetai Stasytei Pasvalyje ir visam būriui draugų už nakvynę, automobilį, skaniausias vaišes, pramogas ir už kartu su mumis praleistą laiką. <br />Pirmąsias dvi savaites kartu buvo ir mano vyras Edwardas, kuriam norėjosi daug ką parodyti, nors jo svečiavimasis Lietuvoje buvo toli gražu nebe pirmas. Taigi, čia ir bus trumpa mūsų kelionės apžvalgėlė bei patarimai besiruošiantiems į kelionę. <br />Mano tėviškė yra Anykščiai. Tai – mielas, jaukus, pėsčiomis apeinamas, nuostabiai gėlėmis apsodintas nedidelis miestelis rytinėje Aukštaitijoje. <br />Kas gimė ir gyveno Lietuvoje, tas tikrai girdėjo apie didžiulį Puntuko akmenį ir rašytojo <a href="http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=562">Jono Biliūno</a> paminklą. Bet jei dar ten nebuvai, kito apsilankymo Lietuvoje metu nepraleisk progos tai padaryti. Puntukas stūkso vos keli kilometrai nuo miesto, Anykščių šilelyje, šalia skubančios Šventosios... 1943 metais akmenyje iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai mena mums istoriją. Gerai įsiklausyk į pušų saugomą tylą – gal lietuvaičių drąsuolių lėktuvo gausmą išgirsi? O gal legendą apie velnią,nešantį Puntuką, prisiminsi? <br />Ar kopei į Biliūno kalną? Ar skaičiavai laiptelius? Ar kvėpavai gražiausių pušų oru? Būtinai tai padaryk. Man tai visada primins brolio padovanotas anykštėno <a href="http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=274">Stanislovo Petraškos</a> "akmeninis" Jono Biliūno paminklo paveikslas. Tik žvilgtelėjus į jį, aš užuodžiu ir pušų sakų kvapą, ir girdžiu rašytojo žodžius: "...kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto, kad matytų kapas sodžių, kūdikėlis kur užaugau...".<br />Vos keli kilometrai nuo Anykščių, Jono Biliūno tėviškėje Niūronių kaime, yra Arklio muziejus. Ten pat yra ir autentiška aukštaitiška sodyba, kurioje šeimininkė Rita už nedidelį mokestį tau suruoš naminės duonos kepimo procesą, kuriame pats labai aktyviai dalyvausi ir duonos kepalaičius dailinsi. Kol duonelė iškeps, būsi pavaišintas sveiku, natūraliu, tikru lietuvišku maistu: troškintais kopūstais su karštomis dešrelėmis, tikrų tikriausioje senoviškoje krosnyje keptomis bulvėmis, naminiu baltu sūriu, medumi, žuvimi, šviežiu pyragu bei duona ir žolelių arbata...<br />Ar jau pilna burna seilių? Tik jei nori tokios pramogos, gerokai iš anksto skambink šeimininkei poniai Ritai, kad tau datą paskirtų (informacija internete: <a href="http://www.arkliomuziejus.lt/">www.arkliomuziejus.lt</a>). Tik nepadaryk taip, kaip viena grupė iš Vilniaus: 12 žmonių sugalvojo ir neatvažiavo. O paskambino tik praėjus daugiau nei valandai po paskirto atvykimo laiko... Gėda buvo už juos, juk ir duonelė buvo jiems užraugta, ir karšti pietūs buvo visiems suruošti... <br />Kai lankysies Anykščiuose, nepraleisk progos dalyvauti ekskursijoje po Anykščių vyno gamyklą ir degustuoti jos produkcijos (informacija internete: <a href="http://www.anvynas.lt/">www.anvynas.lt</a>). Porą valandų praleisi su miela gide ponia Nijole, sužinosi ir pamatysi, ką gamykla gamina, o taip pat ir paragausi... Jei kas labai patiks, ten yra ir parduotuvė, į kurią, kaip ponia Nijolė sakė, po degustacijos beveik visi užeina... <br />Vilnius man visada liks ypatinga vieta, kur senamiestis kvepia kava, kur kiekvieną dieną gali lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kur tiek visko daug vyksta, ir kur aš gyvenau daugiau nei 20 metų... Tai labai gyvas, judrus, jau visai europietiškas miestas, kiekvienais metais kažkuo atsinaujinantis ir besikeičiantis. Pro akis negalėjo praslysti ir transporto kamščiai, būdingi kiekvienam didesniam miestui, ir įstrigti juose neturėtų būti netikėta staigmena. <br />Vilniuje aplankėme Belmonto bei Europos parkus, buvome Šokolado namuose (Gedimino prospekte, priešais Seimo rūmus). Nepraleisk šios atrakcijos! Ten tu tapsi šokoladinių saldainių gamybos dalyviu. Juk visi žinome, koks yra geras lietuviškas šokoladas. Tai buvo linksma ir saldi pramoga. Ją irgi užsisakyk bent prieš keletą dienų. <br />Vilniaus universitetas yra vienas seniausių Europoje. Jo širdis yra senamiestyje, o fakultetai išsibarstę po visą miestą. Buvome ekskursijoje po senuosius universiteto rūmus, po nuostabiai gražią 1570 metais įkurtą biblioteką su istorinėmis P. Smuglevičiaus ir J. Lelevelio salėmis ir senųjų knygų bei rankraščių ekspozicijomis. Pasigrožėjome Vilniaus senamiesčio panorama iš senojo observatorijos bokštelio. <br />O visomis Vilniaus ir jo apylinkių rudeninėmis spalvomis gėrėjomės iš 326 metrų aukščio Televizijos bokšto. Pirmajame bokšto aukšte įrengta fotografijų paroda, primenanti 14 žmonių, kurie žuvo per tragiškus 1991 metų sausio įvykius. Kryžiai ir paminklai prie įėjimo įamžina Lietuvos kovą už nepriklausomybę. <br />Privalau paminėti dar vieną malonų ir netikėtą įvykį. Sustojome užkąsti vienoje iš senamiesčio kavinių. Prie gretimo staliuko prisėdo garbaus amžiaus vyriškis. Jis, pasirodo, iš Šveicarijos atvyko į Vilniaus archyvus susirasti savo giminaičių, kurie dar gyvena – spėkite kur? Anykščiuose! Kitą dieną jis turėjo važiuoti į Anykščius ir susitikti su beveik 80 metų nematytais dar tebegyvenančiais savo giminaičiais. Jis jau žinojo, kad buvusioje jo tėvų namo vietoje dabar stovi vyno gamykla... Koks gražus ir mažytis šis pasaulis! <br />Nepraleidau progos apsilankyti maestro Vytauto Kernagio dainų įrašų rinkinio "Klasika" pristatyme, naujame roko operos "Meilė ir mirtis Veronoje" pastatyme, taip pat ir latvių dainininkės Laimos Vaikulės koncerte. Beje, beveik dvi šio renginio pradžios valandas buvo "okupavusi" "Zepter" kompanija su savo produkcijos pristatymu, apie kurį niekur nebuvo pranešta... Šiaip ar taip, visada mėgau Laimą už jos stilių, balso tembrą ir jos atliekamas Raimondo Paulo dainas. <br />Jei kam teks lankytis šiaurinėje Lietuvoje, užsukite į malūną šalia Šeduvos miestelio. Jei tuomet bus pavasaris ar vasara, pasigrožėsite įspūdingai sutvarkyta aplinka. Jei bus žvarbus ruduo ar žiema, pasivaišinsite skaniais pietumis jaukiame malūne-restorane. Beje, aplinka yra ypač skoningai sutvarkyta, taigi, užsukite vien dėl jos – ten patirsite didelį malonumą. <br />Balsių malūnas šalia Pasvalio irgi jau nebe tas malūnas, kur kažką mala, o vieta, kur puikiai galima praleisti ne tik vieną dieną, bet ir keletą. Kaip ir Šeduvos malūne, taip ir čia yra kambarių nakvynei – ne bėda, jei tave užklups naktis. Aplink Balsių malūną pamatysi daugybę senųjų amatų ir žemės ūkio rakandų, prietaisų, įtaisų bei įvairiausių kitų senienų. Pagrindiniame pastate, buvusiame malūne, yra nuomojama salė pobūviams, šalia malūno duris tuoj atvers ir vietinis restoranas. Ar kada sėdėjai sūpuoklėse – tikrų tikriausiose senoviškose rogėse, kurias per sniegą traukdavo arklys? Atvažiuok į Balsius!<br />Jei esi didelis senosios Lietuvos istorijos fanas, būtinai nukeliauk į Biržų tvirtovės rūmus, kur įsikūręs Biržų krašto muziejus "Sėla". Tik ne pirmadienį, nes tada muziejus uždarytas. Bet ir ne antradienį, nes tada įleidžia tik iš anksto sutartas moksleivių grupes. Tad ir mums, keturiems suaugusiems žmonėms, tą antradienį teko pasidžiaugti vien tik gražia Biržų gamta, tyvuliuojančiu Širvėnos ežeru ir ilgu ilgu siauručiu tiltu per jį... <br />Pasilepinę Druskininkų gydyklose ir grįždami į Vilnių, trumpam sustojome Grūto parke. Kas ten buvo, žino apie ką aš kalbu. O kas nebuvęs – gal kartelį užsukti būtų ir neprošal, ne daugiau. Aš tik norėjau tą vietą savo vyrui parodyti, nes pačiai teko lankytis ir anksčiau. Grūto parkas – tai sovietmečio paminklų, skulptūrų ir kitų įvairiausių atributų, surinktų iš visos Lietuvos, muziejus.<br />Kai išeinant iš muziejaus paklausiau Edwardo, kaip čia jam viskas atrodė, jis atsakė, kad įdomiausia jam buvusi mano reakcija į lauke per garsiakalbį grojamą "Internacionalą"... Mane jis siaubingai erzino, norėjosi tiesiog užsikimšus ausis prabėgti tą vietą, kur jis skambėjo... Kaip gerai, kad jis grojamas TIK muziejuje! Daugiau į tą vietą niekada nenorėčiau sugrįžti – nebent koks svečias labai norėtų ją pamatyti...<br />Negaliu nutylėti apie mūsų ekskursiją į Vilniaus universiteto observatoriją, įsikūrusią netoli Molėtų. Į žvaigždes nežiūrėjome, buvo dar šviesus dienos metas, bet astronomijos mokytojo-observatorijos gido surengta ekskursija lietuvių ir anglų kalbomis likome sužavėti. <br />O kur dar visi susibėgimai su draugais, klasiokais, buvusiais kolegomis, pasivaiksčiojimai po Vilniaus senamiestį ir surasti melsvojo gintaro auskarai... O kur šiltas susitikimas Anykščiuose su irgi Naujosios Meksikos valstijoje gyvenančios <a href="http://www.anykstenai.lt/index.php?pg=anykstenai2&amp;id=32">anykštėnės Dalios</a> Mama, kuri pažinojo mano tėvus dar prieš man gimstant... Pasimatymas su Rietavo miestelyje gyvenančiais teta ir dėde... Pokalbiai su teta Stasyte prie židinio jos sodyboje šalia Lėvens, kur tiek vasarų rytais bėgta pasimaudyti... Žaidimai ir pasivaikščiojimai su brolio vaikais po Anykščius, lakstymas su sūnėnu Dovydu po pušų spyglių lietų, mažosios krikštaduktės Viltės padovanotas kaštonas, visų vyrų pasivažinėjimas kartingais, burnoje tirpstantis "Jaros" pyragas...<br />Savo pasakojimą norėčiau užbaigti taip. Jei tu Lietuvą pažįsti tik iš senelių pasakojimų ar tik iš paveikslėlių, nuvažiuok Ten.Duok šansą savo sielai pajausti Ją. Visai nesvarbu, jei giminaičių nebėra, ar draugai tavęs ten jau nebelauks, ar lietuviška tavo kalba nebe tokia sklandi. Patikėk, tavo širdis ten atgis ir lyg baterija pasikraus kvapais, garsais, balsais, kalba, kažkada girdėtais senelių ar tėvų prisiminimais... Į tolimiausius tavo dūšios kampelius įsiskverbs nuo Gedimino kalno atsivėrę Vilniaus senamiesčio raudoni stogai, vinguriuojanti Pilies gatvė...<br /><br />Ir leisk savo širdžiai suvirpėti, nes tu esi Lietuvis...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-3461022141790220083?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-46325907016394259632008-02-17T12:21:00.001-07:002008-03-05T17:16:11.145-07:00<table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><tbody><tr height="100%" width="100%" unselectable="on"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off">Taip jau susiklostė istoriškai, kad lietuvių išeivių bendruomenės daugiau augo ir plėtėsi tiek rytinėje tiek ir vakarinėje JAV pakrantėje. Jų ten daug, lietuviai buriasi, šoka, dainuoja, bendrijas steigia, lietuvišku maistu parduotuvėse mėgaujasi …<br /><br />O Naujosios Meksijos (New Mexico) valstijoje, kuri plotu beveik penkiais kartais didesn uz Lietuvą, bet turinti tik pusė tiek gyventojų, kiek jų yra Lietuvoje, mūsų, lietuvaičių, gal ir nėra tiek daug. Bet mes, čia esantys, irgi mokame susirinkti, pabendrauti, bulvių plokštainio ar koldūnų paskanauti…<br /><br />Šįmet spalio 14 -ąją, šeštadienį, būrelis lietuvių čia ir susibėgo į gražų vakarėlį. Susipažinkite, kas tarp mūsų buvo.<br /><br />Namų šeimininkai Dalia ir Paulius Narbutai.<br />Paulius gimė ir augo JAV lietuviškoje šeimoje. Jo pirmoji kalba buvo lietuvių, o angliškai išmoko tik mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Paulius nukeliavo i Lietuvą aplankyti giminaičiu. Taip patiko, kad netrukus grįžo su Fullbright stipendija vienerius metus studijuoti Vilniaus Universitete. Likimas jo laukė ten pat, už kampo: belankydamas draugus ir giminaičius, susipažino su anykštėne Dalia Jakniūnaite. Po metų jie susituokė ir Paulius parsivežė Dalią i Albukerka, kur jau seniai gyveno Narbutų šeima.<br /><br />Paulius turi ekonomisto išsilavinima, dirba Naujosios Meksikos valstijos vyriausybėje, Kultūros departamente. Jo žmona Dalia Lietuvoje, Kauno technologijos universitete įgijusi chemikės inžinierės specialybę, dirbo Panevėžio “Ekrane”. Atvykusi į JAV, Albukerko koledže ji studijavo puslaidininkių technologiją, dirba Intel įmonėje. Mėgsta organizuoti lietuvaičių susibūrimus, lankytis kultūros bei meno renginiuose ir, kaip ji pati sako, “pasikapstyti savo kieme”.<br /><br />Ona Narbutienė, namų šeimininko Pauliaus mama gimė ir augo Lietuvoje, mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Su šeima bėgo iš Lietuvos, kai jai buvo 16 metu. Kaip ir dauguma tuo metu, prieš patekdama i JAV, keletą metų praleido vokiečiu stovyklose. "DP- displaced persons"- jie taip save vadino, "dipukais". Ponia Ona jau daugeli metu dirba su keramika, “ipucia” gyvybe molio dirbiniams juos nuspalvindama: jei tai bus veidas, tai akys žiūrės tiesiai į tave, jei tai – saulėtekis pajūryje, tai vėjo dvelksmą ar jūros kvapą pajusi…To ji ismoke ir savo marcią Dalią. Su jau amziną atilsį vyru ponia Ona ne kartą ismaišiusi Ameriką, keliavusi po Meksiką. Tarp lietuvių ir ne vien tik ji žinoma kaip puiki šeimininkė, pyrag ir sausainių kepėja.<br /><br />Jadvyga ir Edvardas Biskiai. Jadvyga gimė Lietuvoje, ją dar visai mažytę tėvai išsiveže iš pradžių į Naująją Zelandiją, o paskui - į Ameriką. Jos vyras Edvardas gimė JAV, gyveno Pensilvanijos valstijoje, kur buvo labai didelės lietuvių išeivių kolonijos. Susituokę jiedu ilgai gyveno Čikagoje, bet išėję į pensiją atvažiavo į Naujaja Meksika. Abu yra dideli kelioniu ir operos mėgėjai. Edvardo hobi – istorija, o ponia Jadvyga turi kaktusų kolekciją.<br /> Wanda Trott, labai energinga, mažučiukė, lietuviškai dar suprantanti, bet jau mažai bekalbanti. Wandos mama buvo lietuvė, tėtis – vokiečiu ir lenkų kilmės, todėl šeimoje buvo kalbama ir lietuvių ir vokiečiu kalbomis. Gyveno jie Vilniuje, priešais Respublikinę M. Mažvydo biblioteką Gedimino prospekte. Ji neturėjo nei brolių nei seserų. Tėtis mirė anksti, o mama - kai Wandai tebuvo 13. Vokiečių kalba Wandai labai pagelbėjo, kai ji 17-metė atsidūre Vokietijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečių armijai atėjus į Lietuvą, 1942-ais metais Wanda vokiečių buvo išsiųsta dirbti vieneriems metams į gamyklą į Vokietiją. Ten vokiškos kilmės jaunuoliai buvo buriami į Hitlerio jaunimo organizaciją, o Wandos gyslomis juk tekėjo ir vokiškas kraujas. Po metu grįžti atgal i Lietuva jos niekas nebeišleido. Taip Wanda ir atsidūrė pabėgėlių stovykloje, kur susipažino su amerikiečiu kareiviu, su kuriuo netrukus susituokė ir atvyko į JAV. Daugiau ji Lietuvoje niekada nėra buvusi. Amerikoje užaugino du vaikus, dirbo medicinos seserimi. Vakarėlio metu ponia Wanda manęs vis klausinėjo, kaip ten viskas dabar…. Aš sakiau, kad jai tiesiog būtina atvažiuoti į Lietuvą, nes ji labai graži, o Vilniaus negalima nemyleti….<br /><br />Daina Urbaitienė i vakarėlį atvažiavo su broliu ir jo žmona, Linu ir Rima Sidriais (taip, tai ta pati garsioji Sidrių giminė). Dalia buvo minėjusi, kad Daina bus su broliu, bet as nežinojau kad tas brolis bus pats Linas Sidrys. Apie Liną ir jo tėvą, akių chirurgus, buvau skaičiusi dar anais laikais, kad jie abu atvažiuodavo į Lietuvą ir atlikdavo daug akių operacijų bei teikdavo kitokią pagalbą Lietuvai. Linas su žmona Rima ir 8 vaikais gyvena Čikagoje.<br /><br />Linas visą vakarelį bendravo su ponia Ona Narbutiene, kuri irgi gyvenusi Čikagoje, matyt, daug bendrų draugų ir pažistamų jiedu turi. Lino sesuo Daina (jie is 9 vaiku šeimos), gimė Filipinuose, kai jos tėtis ten atliko gydytojo tarnybą JAV armijoje. Ji buvo visai mažiukė, kai su tėvais atvažiavo į JAV. Dainos vyras Algis Urbaitis gimė JAV, dirba Los Alamo laboratorijoje, jie turi du sūnus ir dvi dukras, ir gyvena Albukerke.<br /><br />Zita Svitra atvažiavo su savo broliene is Marijampolės, irgi Zita, kuri pas ją tuo metu svečiavosi. Su Zita S. susipažinome beveik prieš metus. Ji gimė Lietuvoje ir buvo vos pusantru metuku, kai su tėvais emigravo i Bradfordo miestą Anglijoje. Po penkerių metų Zita S. atvyko i JAV. Jau apie 30 metų ji su vyru Terry ir su savo mama gyvena Santa Fe mieste. Abu dirba Los Alamo laboratorijoje. <br /><br />Ponia Evelyna Taggart yra iš garsios Yču šeimos. Jos tėvas Martynas Yčas prezidento A. Smetonos laikais buvo Dūmos atstovas ir finansų ministras Lietuvos vyriausybėje. Evelynos mama - is nemažiau garsios Šliūpų giminės. Evelynos tevai buvo įsteigę lietuvių mokyklą Voroneže, Rusijoje. Pati Evelyna mūsų valstijoje gyvena nuo 1972 metu ir net 21-erius metus dirbo Naujosios Meksikos valstijos energetikos ir išteklių departamente. <br /><br />Ir pagaliau aš, šių eilučių autorė, Vita Henderson, esu dar visai “žalia” Amerikoje. Tik penkeri metai prabego nuo tos dienos, kai gyvenimas visais 180 laipsnių pakeitė kursą.<br /><br />Esu, kaip ir Dalia, anykštėnė, mokiausi ekonomikos Vilniaus universitete, vėliau metus studijavau Maskvoje, o paskutinius 13 metų prieš išvykstant dirbau bankuose Vilniuje. Ir viena gražią dieną …susuko galvą amerikietis Edvardas, fizikas, matematikas, elektros inžinierius, ralio mėgejas, pats lenktynines mašinas darantis, visas žvaigdždes danguje pažįstantis…. Taip ir atsidūriau vietovėje švelniu pavadinimu La Mesilla, tarp Santa Fe ir Los Alamo, Naujosios Meksikos valstijoje. Tik įkišau savo snapą į internetą - ir va tau rezultatas!<br /><br />Dirbu Los Alamo miestelio savivaldybėje, Bendruomenės vystymo departamente specialiste bei Planavimo-zonavimo komisijos sekretore. Su Edvardu labai mylime keliones ir ypač kruizus laivais, šįmet gruodį jau į trečią vyksime. Kaip ir Dalia, labai mėgstu pasikrapštyti savo kiemo “džiunglėse”, mėgstu fotografiją, netgi pianino pamokas nuo nulio lankiau, o po pertraukos atsiranda noras jas pratęsti. Mano vyras Edvardas, Los Alamo laboratorijoje dirbęs 15 metų, ką tik išėjo i pensiją ir savo viso gyvenimo hobį pavertė į verslą – restauruoja senus amerikietiškus automobilius ir vis dar žiedinėse lenktynėse ratus suka su paties pasidarytu lenktyniniu VW “Vabalu”.<br /><br />Skirtingas lietuviu kartas skirtingi likimai skirtingais keliais atvedė i Ameriką. Ir visus mus viena prie kito traukia ypatingas magnetas. Tas magnetas - tai žodis “Lietuva”. Ir mums nėra taip svarbu, ar kalbi jau su akcentu, ar apskritai lietuvių kalbą jau imi pamiršti. Svarbu tai, kur buvo tavo pradžia, ir dar tai, kad ji tau taip svarbi… <br /><br />Tokia graži kompanija labai smagiai praleidome laiką pas Dalią ir Paulių. Pora vakarelio dalyvių, Dalia ir aš, su visais kitais pasidalijome šviežutėliais įspūdžiais ir nuotraukomis iš Lietuvos. Jau yra minčių, ilgai nedelsiant, paieškoti ir daugiau mūsų valstijoje gyvenančių lietuvių, sukviesti visus susitikti i dar didesnį vakarėlį.<br /></td></tr><tr hb_tag="1" unselectable="on"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-4632590701639425963?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-14400797338200620312008-02-17T12:14:00.004-07:002008-02-17T12:19:55.700-07:00<table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><tbody><tr height="100%" width="100%" unselectable="on"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off">….jeigu ir labai giliai ieškosime, galime ir nesurasti, nes kažkur tik archyvuose bus randamas žodis “Lietuva” arba “čia gyveno lietuviai”. Matyt, tu kaip nori tą lietuvybę gali saugot, bet ateis laikas ir išnyks ji kažkur visatos dulkėse…<br /><br />Mintimis perbėgant per kelių tūkstantmečių civilizacijų istoriją, akivaizdu, kad tapatybei, identitetui kaip ir lietuvybei ateis galas. Labai greitai, po šimto kito metų, visa pasaulio ekonomika sutilps i kompiuterį delne, universitetus baigsime internetuose, keliais mygtukų paspaudimais darbus dirbsime slampinėdami po Mėnuli… Savaime išnyks vizos i JAV, pagaliau! Visi būsime pasaulio piliečiai, pusryčiausime Kinijoje, vakarieniausime Havajuose. Dar po savaitės prie Baltijos jūros i vietą, kuri Lietuva vadinosi, “barchatiniam sezonui” atvažiuosime. O bus ten gal ”Eurolandija”…. O gal Kinijos dalis? O kaip kalbėsime? Susiliejus kinų-japonų-anglų-lietuvių ir dar keliems šimtams kalbų, juk liežuviai ismoks naujai lankstytis…. <br /><br />Taigi, mes, savo gimta žeme vadinantys Lietuvą, padarykime viską, kad ateities pasaulio piliečiai gerbtų savo protėvius, kurie lietuviais buvo. Kad mums netektų “neskaniai” žagsėti besivartant karstuose, girdint savo vardus pasaulio archyvu kriminalinėse suvestinėse.<br /><br />O jeigu ateities pasaulio piliečiai bus labai užsispyrę ir kantrus, gal jie tyrinėdami visatos dulkes prisikas iki tviskančio aukso - kraštelio lietuvybės- ir laužys tada savo liežuvius Lietuvą brangią mokydamiesi ir atmušinės kojas Klumpakojį šokdami…..Juk geras vaizdelis būtų!<br /><br />Ar dar neatėjo noras tausoti lietuvybę? <br /> </td></tr><tr hb_tag="1" unselectable="on"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-1440079733820062031?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-78968254967296486902008-02-17T12:00:00.002-07:002008-02-17T12:04:51.558-07:00<table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><tbody><tr height="100%" width="100%" unselectable="on"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off">Lietuvybė išeivijoje. Ten kur lietuviai atrado ir tebeatranda naujus savo namus.<br /><br />Kažkodel visi esantys Lietuvoje labai jau rūpinasi, kad tie išeiviai nepamirštų lietuvių kalbos, kad vaikai nuo mažens mokytųsi lietuviškai, kad namie būtu kalbama lietuviškai, kad rašant būtų naudojamos lietuviškos raidės, kad lietuviai susitikę kalbėtų tik lietuviškai ir tt. ir pan....t.y. viskas suvedama į porą išorinių lietuvybės supratimo požymių - kalbėjimas bei rašymas su visais taškiukais ir brūkšniukais ir į juos panašius dalykus. Nepamirškime ir to, kad didesnėse lietuvių bendruomenėse išeivijoje dar su malonumu ir tautinius lietuviškus šokius šokama bei senas folklorines dainas dainuojama. Jie tą daro, tikriausiai, ne dėl to, kad kažkas varnelę sau užsidės, va matai kaip “lietuvybė palaikoma”.<br /><br />Lietuvybė Lietuvoje. Nepriklausomybei jau penkiolika metų. Jau galima nepasislėpus “Lietuvos balso” klausytis. Jau galima “Lietuvą brangią” dainuoti joje žodžių nepakeitus, kurie per daug ausį rėždavo tarybinėms institucijoms. Jau turime žodžio ir visas kitas laisves. Be viso šito, mes dar turime ir rytų bei vakarų pop kultūrą daugumoje radijo bei televizijos stočių (filmai, muzika ir pan).<br /><br />Turime ir neišmatuojamą virtualiąją erdvę- internetą- kurioje “gyvena” dabartinė jaunoji karta. Juk jie beveik visi lanko mokyklą, na bent pradines klases tai gal dauguma yra baigę - o kur pasidejo tada, sakykite, jų lietuvių kalba, ar jos jau nebemoko mokyklose? Ne, aš kalbu ne apie tą išeivių lietuvių, kurie gal ne visi lietuviškas nosinytes suinstaliavę i savo kompiuterius. Kur lietuvių kalba Delfio komentaruose, Lietuvos ryto komentaruose? Kas ten rašo, nelietuviai? Matyt, lietuvių kalba niekada nebuvo taip darkoma, kaip kad su ja šiandien elgiasi “tikri lietuviai”, gimę tikroje nepriklausomoje Lietuvoje.<br /><br />Dažniau nei antras taksi automobilis Lietuvoje visa gerkle leidžia rusišką muziką. Ar kiekvienas taksi vairuotojas kalba lietuviškai? Bet juk tai klientų aptarnavimo sritis. Ar apie tai Lietuvoje aplamai yra galvojama? Ar manoma, kad to, anu laikų palikimo, ir nereikia keisti? Ar Lietuvoje dirbantys su klientais yra mokomi kaip aptarnauti klientą? Ar iš jų reikalaujama gero aptarnavimo? Ar šypsena jau tapo pareigybinių instrukcijų dalimi? Ar klientų aptarnavimo įmonių savininkai žino, kas yra geras klientų aptarnavimas? Aš jau nekalbu apie tai, kad netgi senosios lietuviškos dainos skamba tik po atitinkamo alkoholio kiekio (o juk tai labai gražios dainos!) ir kad jau gėda tampa šokti ar dainuoti lietuvių liaudies dainų ir šokių koletyve, kurių vos keletas belikę Lietuvoje.... Ar visuose bent lietuviško maisto restoranuose skamba lietuviška muzika? Ne, ne ta pop-rok-disko, bet ta sena lietuviška, kuri vadinama “lietuvybę palaikančiąja”. Ar lietuviška muzika yra ta, kuri tik lietuvių kalba atliekama? Kodėl Palangoje viskas taikoma ją užplūdusių masių skoniui? Ar viskas nepriklausomoje Lietuvoje tik pinigu jau bematuojama? Aš neturiu nieko prieš kitų tautų kultūrą, muziką ar šokius. Aš myliu juos! Mėgstu egzotinių kraštų muziką ir šokius. Mėgstu rusų muzika, turiu kalną kompaktinių plokstelių su įrašais. Bet juk tai tik mano malonumui, mano klausymuisi, mano ausims!!! Tai neturetu tapti darbo irankiu pinigų priviliojimui iš klientų, jei tu nesi kitos tautos patiekalų restorano savininkas. Ar girdite, kaip garsiai aš šaukiu, nes man dūšia skauda!!!! <br /><br />Nežinau, bet aš sunkiai beatrandu tą vadinamą lietuvybę, tokia kaip aš ją suprantu, Lietuvoje, kokia mano krauju teka, nors vos tik penkeri metai, kai gyvenu kitur. Kodėl ji išstumiama pačių lietuvių? Ar jie jos kažkada nepasiges? Tai pagaliau kam ta per krauja pasiekta nepriklausomybė reikalinga? Matyt vaisius yra saldus tik tada, kai jis draužiamas? Arba aš visai kitaip suprantu ją.<br /><br />Jei lietuvybės nepasėsi į dūšią mažutėliui vaikui, tai ar ji ten atsiras iš kažkur? Vargiai......Kai Amerikos lietuvė, visą savo gyvenimą pragyvenusi išeivijoje, dar daug ką suprantanti, bet jau sunkiai bekalbanti lietuviškai, žibančiomis akimis klausia, kaip ten dabar Lietuvoje, ar dar Gedimino prospektas yra, ar dar Respublikinė biblioteka tebestovi, as jaučiu joje gyvą lietuvybę.<br /><br />Tad nepykime ant tų lietuvių, atvažiuojančių tik pasisvečiuoti į Lietuvą ar ten dar esančių giminaičių aplankyti, bet kurie Lietuvoje neberanda „jų“ Lietuvos. Tokios, kokia jie saugo savyje, prisimena, tausoja ir myli. Kur tu ją rasi, nes gi Lietuvą naujos sąjungos supa, nauji stiprūs vakarų vėjai pučia, kuriems ne kiekvienas gali atsilaikyti, juk Lietuvoje jau beveik kapitalizmas, juk rinka viska valdo, juk.... Taigi jie ir negali jos, Lietuvos, taip lengvai rasti, nes ji jau Europos dalis, nes ji jau visa komercine ir besistengianti uždirbti taip trūkstamus pinigėlius bet kokiu būdu, apmokestinant net ir vandens butelaitį Lietuvos oro linijų skrydžiuose.<br /><br />O kad neužbaigti taip pesimistiškai, kas ieško tas randa, tik reikia giliai giliai pasikapstyti, kad aukso švystelėjimą – lietuvybės kraštelį - pelenuose pamatyti.....<br /><br /></td></tr><tr hb_tag="1" unselectable="on"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-7896825496729648690?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3689863239914995531.post-87393765241488806732008-02-13T16:53:00.007-07:002008-03-05T17:16:11.145-07:00<a href="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R7OXX-74IDI/AAAAAAAAAdQ/OB0F70YiPVE/s1600-h/DSC00001.JPG"><img id="BLOGGER_PHOTO_ID_5166639635811016754" style="DISPLAY: block; MARGIN: 0px auto 10px; CURSOR: hand; TEXT-ALIGN: center" alt="" src="http://1.bp.blogspot.com/_KWByKM4rBrg/R7OXX-74IDI/AAAAAAAAAdQ/OB0F70YiPVE/s320/DSC00001.JPG" border="0" /></a> Lapkričio 29-osios, trečiadienio, rytą prabudau, - o už lango balta balta.<br /><br />Tai nebuvo visai netikėta. Prognozės įkyriai skelbė, kad į Naujosios Meksikos valstiją artinasi sniegas. Jo daugiausiai būna kalnuose, taigi nesitikėjau, kad jo bus tiek daug ir pas mus namuose.<br /><br />Na, iš ryto buvo tik kokių 5 centimetrų sluoksnis. Nuvažiavau tą rytą į darbą, į Los Alamos miestelį, be jokių trukdžių, gal tik keletą minučių ilgiau užtrukau kelyje. Ten irgi jau šiek tiek baltavo.<br /><br />Apie pusiaudienį pradėjo snigti, smarkiai snigti. Edvardas, mano vyras, skambino, kad drebia ir namuose…<br /><br />Ta vakarą po darbo buvo suuplanuotas Planavimo ir zonavimo komisijos susirinkimas, todėl popietę pasipylė skambučiai, ar jis įvyks. Valdžia nenorėjo susirinkimo atšaukti. Komisijos nariai pradėjo skambinti pranešdami, kad jie gali nespėti atvažiuoti į susirinkimo vietą dėl transporto kamščių.<br /><br />Alkūne apstumdžiau pūpsančią ant mašinos trijų sprindžių sniego kuprą, bet viso taip ir nenuvaliau.<br /><br />Labai snigo ir jau buvo šaltoka.<br /><br />Kitą kartą geriau nuvalysiu nuo kėbulo visą sniegą. Ir tikrai įsidėsiu į bagažinę specialų įrankį mašinai valyti.<br /><br />Be 15 minučių penktą aš išvažiavau į to susirinkimo vietą, į kitą Los Alamos savivaldybės pastatą.<br /><br />Gatvės jau buvo užkimštos automobiliais. Tik atvykus į mašinų stovėjimo aikštelę kolega man paskambino, kad vis tik mūsų susirinkimas atšauktas. Tai šen, tai ten iškabinau skubiai ranka brūkštelėtus skelbimus apie tai, kad susirinkimo nebus, ir per sniegą nubridau iki savo „Džetutės“. O sniegas vis dribo ir dribo...<br /><br />Kiek pavažiavus nuo savivaldybės, turėjau įsisprausti į pagrindinę gatvę, kuri jau buvo užsikimšusi, niekas joje nebejudėjo. Į šviesoforus toje sankryžoje jau niekas nebekreipė dėmesio, nes ir degant žaliai šviesai, mašinoms nebuvo kur pajudėti.<br /><br />Taip man teko ten prastovėti gal 15-20 minučių, kol galiausiai sugebėjau įkišti ir savo „Džetutės“ nosytę į reikiamą eilę. Eismas toks, kaip pavasarį mačiau Kaire, Egipte. Per 10 minučių pajudėdavome daugiausiai 20 centimetrų. Iš tikrųjų! Atstumą, kurį paprastai nuvažiuoju per 5 minutes, ropojau valandą!<br /><br />Vėliau mašinos iš trijų eilių pamažėle susiliejo į vieną.<br /><br />Sniegas vis krito kažkaip įstrižai - tai lipdė priekinį stiklą, tai šoninį. Dar nešalo, dar nebuvo ir slidu, bet galėjau matyti tik priekyje besivelkančios mašinos šviesas ir sniegą, drebiantį ant priekinio ir šoninio stiklo.<br /><br />Koja labai greitai pavargo, nuolat ją laikant ant stabdžio pedalo. Mes nejudėjome, o stovėjome, tarsi šiek tiek pasvirdami ir taip pasislinkdami į priekį.<br /><br />Šitaip pamažu pamažu prislinkome iki vietos, kur prasideda nuokalnė, leidimasis nuo kilometro aukščio kalno. Sniegas nuo stogelio kartą, kitą, trečią man drybtelėjo ant priekinio stiklo, valytuvai vos spėjo dirbti. Galiausiai jie užšalo, aplipo suledėjusio sniego gabalais ir prikibo prie stiklo.<br /><br />Aš vis bandžiau mašinos lange rasti bent keletą švarių tarpelių, pro kuriuos matyčiau priekyje šviesas... Stiprią karšto oro srovę pučiau į priekinį stiklą, kad nors pro vandens lašus būtų galima ką nors išvis įžiūrėti.<br /><br />Automobilyje pasidarė karšta. Rasojo priekinis stiklas. Ir šoniniai langai ir galinis buvo nepermatomai apdrėbti sniegu. Įjungiau šildymą šoniniams veidrodėliams. Šiek tiek padėjo. Bet pūpsančios sniego krūvos vis vien užstojo vaizdą viename veidrodėlyje.<br /><br />Tai kairėje, tai dešinėje kelio pusėje tupėjo sniege paliktos mašinos. Matyt, žmonės nusprendė tiesiog palikti jas sniege.<br /><br />Priešinga kryptimi zujo vien tik policijos automobiliai. Pamaniau, kad gal avarija įvyko, - visko juk galėjo būti tokiu oru…<br /><br />Dar po geros valandos iš šoninio kelio įsiliejo dar viena automobilių eilė, vietoj vienos nuokalne lygia greta dabar leidosi jau dvi. Buvo akimirkų, kai nebežinodavau, kurioje vietoje aš esu.<br /><br />Visą laiką važiavau kairiąja juosta. Reikėjo laikytis atstumo nuo priekinės mašinos, žiūrėti, kad neįsibesčiau į kairėje pusėje esančią betoninę pertvarą ir kad saugu būtų iš dešinės. Siaubingai pavargo nuolat stabdžius spaudžianti koja, įskaudo nugarą ir kaklą nuo įtempto žiaurėjimo…<br /><br />Edvardas kelis kartus skambino klausdamas, kur aš esu. Net negalėdavau jam atsakyti kur, nes nežinojau kur. Retkarčiais kolonai visiškai sustojus, iššokdavau iš mašinos ir nuo priekinio stiklo rankove nubraukdavau suledėjusį sniegą. Bet taip greitai nukrapštyti jo nuo valytuvų nepajėgiau.<br /><br />Na, tai kažkas iš siaubo filmo, kai nežinai, ar po kelių minučių išvis dar ką nors matysi, kai nėra kur sustoti pailsėti ir apskritai…<br /><br />Gerai, kad dar Edvardas nuolat paskambindavo ir patikrindavo mano būklę.<br /><br />Kai pagaliau nusileidau nuo kalno, pamačiau, kad priešingos krypties juostose stovėjo gal net šeši policijos automobiliai, užblokavę eismą į kalną. Matyt, jau buvo slidu, ir dėl saugumo įkalnės kelias buvo išvis uždarytas.<br /><br />Mano mašinos priekinio lango valytuvai ir toliau neveikė. Net pamaniau, kad aš juos sulaužiau, versdama dirbti visu greičiu per ledą ir sniegą.<br /><br />Sniego valytuvai valė kelią ir barstė smėlį. Pasidarė lengviau vairuoti, bet matomumas vis tiek buvo prastas. Nesimatė juostų, nesimatė, kur prasideda priešingos krypties eismo juosta... Bandžiau sekti kitas mašinas, kad neįvažiuočiau kur nors, nematydama kelio.<br /><br />Va taip ir prasikankinau 4 valandas, kol įsukau į savo kiemą. Normaliu oru tą atstumą įveikiu per pusvalandį.<br /><br />Manęs laukė karšta vištienos sriuba ir jaukus Edvardo glėbys.<br />O ketvirtadienio rytą saulė plačiai šypsojosi tviskančiam sniegui, lyg manydama, kad jis nuo tos šypsenos ims ir ištirps. Pasidengęs ledu baugiai spindėjo juodas asfaltas. Dvidešimt minučių ilgiau užtrukau užvažiuoti į Los Alamos kalną. Šį kartą jau niekas nebetrukdė grožėtis baltais kalnais, sniego gniūžtes delnuose laikančiomis pušimis.<br /><br />O prognozės vis skelbia apie ateinančią tikrą žiemą į Naująją Meksiką.<br /><br />Jau turiu mašinoje ilgakotį šepetį ir ledo gramdyklę stiklui.<br /><br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><tbody><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"></td></tr><tr unselectable="on" hb_tag="1"><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><br /><blockquote id="48e3ac94"><br /><table id="HB_Mail_Container" height="100%" cellspacing="0" cellpadding="0" width="100%" border="0" unselectable="on"><br /><tbody><br /><tr height="100%" unselectable="on" width="100%"><br /><td id="HB_Focus_Element" valign="top" width="100%" background="" height="250" unselectable="off"></td></tr><br /><tr unselectable="on" hb_tag="1"><br /><td style="FONT-SIZE: 1pt" height="1" unselectable="on"><br /><div id="hotbar_promo"></div></td></tr></tbody></table><br /><blockquote id="9668e760"><p align="justify"></p></blockquote></blockquote><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/3689863239914995531-8739376524148880673?l=avevita.blogspot.com' alt='' /></div>Vitanoreply@blogger.com0