Liepos 29, 2011 - pauksciai ir saulelydziai

2009 lapkritis New Mexico

Atėjo ruduo ir pas mus. Nors šilta buvo gana ilgai. Dar ir dabar dienomis saule palepina iki plius 20 C. Bet taip jau bus nebe ilgai.

Šiandien pagaliau patalpinau nuotraukas šių metų vasaros keliones po Lietuvą ( ir ne tik). Taigi esant progai visi galite pasižiūrėti. Nors buvimas Lietuvoje truko apie 5 savaites vis tiek kažkas liko neaplankyta, nepamatyta, su kažkuo nesusitikau.... taip jau būna beveik visada, vis pritrunka ir laiko, o gale kelionės - ir energijos.

Spalio pabaigoje mano vyras Edvardas turėjo stuburo operaciją, kuri praėjo labai sėkmingai, jis jau dirbo visą šią savaitę.

O dabar mes gyvename "čemodaninėmis" nuotaikomis: gruodžio 4 d. išvykstame i San Diego, iš kur turėsime kruizą i Meksiką. Tikiuosi "sukurpti" aprašymą ir patalpinti jį šiame bloge. Taip pat žadu ir nuotraukų.

Taigi gal tiek žinių iš mūsų padangės šiai dienai.

Jūsų visų Vita

As niekur nepradingau............

Kas zino kur yra laikas? Kodel jis taip greitai bega ir prapuola ir aplamai pradingsta? Kazkodel nieko nebespeju, lyg nuo ryto iki nakties kazka ypatinga dirbciau....
Ka tik idejau nauja nuotrauku albuma su savo mylimais gelyno ziedais. Ruosiu kita albuma su nuotraukomis is keliones po Lietuva ir ne tik. Labai sunku is beveik tukstancio ne tik mano vienos darytu nuotrauku atrinkti koki simta.... Labai stengiuosi, bet su dideliu gailesciu turiu daug ju atsisakyti ir atrinkti tik simta, nes daugiau ...paprasciausiai Jus neziuresite......

Iki greito malonaus,
Jusu Vita

Spalvingos rudens nuotaikos

Auksinio rudens žavesys Naujojoje Meksikoje 2008 lapkricio 1 -Amerikos Lietuvis- Vita HENDERSON, Naujoji Meksika Sako, jei garsiai įvardysi savo svajonę, ji gali išsipildyti. Taigi reikia būti atsargiems ir neprisisvajoti…. Maždaug prieš 30 metų su drauge lankiausi prie Juodosios jūros, Sočio mieste, ir ekskursijoje prie Ricos ežero prasitariau: kaip norėčiau gyventi ten, kur yra kalnai… Kas tuo metu galėjo ir pagalvoti, kad dabar kiekvieną rytą atsibudusi pro langą matysiu kalnus? Net ir svajoti apie tai turėjo būti daugiau nei keista. Bet taip yra. Gyvenimas nubloškė mane į nuostabų Amerikos kampelį, laukinius vakarų vakarus, Naujosios Meksikos valstiją. Kas vaikystėje neskaitėte knygų apie Apačių indėnus? O mes gyvename šalia net keleto indėnų rezervatų. Mūsų žemė vienoje pusėje ribojasi su San Idelfonso Pueblo indėnų rezervatu. Už upės, šiek tiek tolėliau – Santa Clara Pueblo, dar toliau – kiti indėnų Pueblo (rezervatai). Esame labai patenkinti tokiais „kaimynais“, nes jų… visai nėra. Niekas neiššoka iš už krūmo apsikaišęs plunksnomis… Tik skurdi dykumų žolė ir krūmokšniai, o horizonte – kalnai… Šiek tiek žvilgsniui nukrypus į šalį už keleto mylių dunkso Black Mesa (Juodasis „stalas“ – nes jo viršūnė lygi kaip stalas). Dar dešiniau, palei Rio Grande (Didžioji upė), driekiasi auksinė lapuočių juosta. Ten įsikūręs Espanolos miestelis. Mūsų vietovė vadinasi La Mesilla, kuri būtų lyg ir Espanolos priemiestis. Espanolos miestelį rytuose supa Sangre de Cristo kalnai ir jie lydi važiuojant į Santa Fe. Vakaruose – Jemez kalnai. Jais serpantinu vinguriuoji į Los Alamos. Beje, kažkas manęs paklausė, kodėl Rio Grande tokia „purvina“? Juk viskas taip aišku – tai kalnai moliu aplipusias kojas kas vakarą nusimazgoja ir vandenį išlieja į Rio Grande, kad į slėnį nuneštų, skurdžią dykumos žolę pagirdytų... Myliu ramybę, ypač vasaros rytais, kai išeini su kavos puodeliu į lauką pasisveikinti su savo rožėmis. Ramybė ir dangaus mėlynė išvalo galvą nuo nereikalingų minčių ir miesto triukšmo. Jei pasiilgstu miesto, jis – čia pat. Espanola vos už 5 minučių kelio. Santa Fe, Naujosios Meksikos sostinė, su muziejais, parduotuvėmis ir įvairiausiomis galerijomis, ir Los Alamos, vos už 30 minučių kelio – mes gyvename lyg ir vidury tarp jų. O jei nori tikro miesto triukšmo ir transporto kamščių – tik 1,5 val. mašinoje ir tu esi Albuquerque, kuris žmonių skaičiumi panašus į Vilnių, tik labiau išsiplėtęs. Jei domiesi ypatingu, išskirtiniu menu, prireiks mažiau nei valandėlės ir tu būsi Taose. Ten galėsi numalšinti meno alkį, o kai ką gal ir įpirksi (jei tavo kišenė taip išsipūtusi, kaip Holivudo aktorių). Jei kūnas ištroško poilsio, gali jį įmerkti į Ojo Caliente iš kalnų trykštančius karštų mineralinių šaltinių baseinus. O jei dar prieš tai išsitepliosi ypatingu purvu ir pasišildysi saulutėje, pajaunėsi mažiausiai dešimčia metų… Ir ko daugiau gali bereikėti? Baigiasi spalis. Ir pas mus atėjo ruduo. Kaip „paparacis“ švaistausi su foto aparatu, kur tik bevažiuočiau – gaudau akimirkas, kurios tokios trumpos ir kurios kiekvieną rudenį vis skirtingos. Jei noriu dykumų vaizdo – fotografuoju kad ir nuo namų. Žvilgsniui vietos labai daug, iki pat kalnų, nebent koks didelis paukštis karksėdamas dėmesį atitrauktų. Jei noriu „džiungliškos“ augmenijos, sėdu į mašiną ir suku į visai čia pat esantį San Pedro kaimelį, kur šakas ir šaknis supynę (kaip kokioje Jamaikoje!) stūkso kelių šimtmečių senoliai medžiai, kur yra viena seniausių mažulyčių bažnytėlių, degusi liepsnose ir vėl prisikėlusi. Ta vietovė labai skiriasi nuo man įprastos Naujosios Meksikos dykumų: tiek daug vešlios skirtingų rūšių medžių ir krūmų augmenijos. Virš visų aukštai į dangų iškilę Navajo (Globe) Willows medžiai (gluosniai). Jie savo apvaliomis kepurėmis net dangų prilaiko. Jei noriu į Espanolos slėnį pažvelgti iš aukštai, važiuoju į Los Alamos (vietovė garsi pasaulinio masto Los Alamos laboratorija, pagaminusia pirmą atominę bombą JAV; dabar – tai atradimų ir mokslų centras). Apžvalgos aikštelėje ant kalno visada stovi automobiliai, o žmonės fotografuoja, filmuoja ir bando savo akimis aprėpti neaprėpiamą grožį. Prieš porą dienų ir aš ten stabtelėjau, kad dar kartą įamžinčiau „Espanolos slėnio rudenį“. Iš Floridos atvykusi pora paprašė juos nufotografuoti ir nustebo: „Jūs čia gyvenate, bet irgi fotografuojate…“ (automobilio registracijos numeris išdavė). Aš pasakiau, kad be galo myliu šią Naujosios Meksikos dalį ir fotoaparatas nesiskiria su manimi, kur aš bebūčiau, o pats slėnis – kiekvienu metų laiku vis kitoks. Vos tik pradėjus rudenėti anksti ryte slėnį gaubia migla, permatomas lengvas rūkas ar žemai plaukioja pasiklydęs debesėlis… Vasarą ore tvyro sausas traškantis karštis ir ryški dangaus mėlynė… Žiemą kalnai lyg tortai pasipuošia baltymų kremu su cukrumi… Ir visada tai yra gražu ir akims, ir sielai. Paklausite, kas yra pavasarį? Slėnyje žalumos dar nėra, tik mintis apie ją jau sklando virš lapuočių, išsirikiavusių palei Rio Grande upę. O kai ta žalia mintis nusileidžia ant medžių ir pavirsta realybe, slėnį apkloja žalias, švelnus lyg nuotakos, šydas. Ir suskrenda tada paukščių galybė sveikinti dykumos žemės su pavasariniu atgimimu. Ir sukiša tada kolibriai savo ilgus snapus į raudonais žiedais padabintą girdyklėlę arba į pirmuosius tikrus žiedus mano gėlyne… Labai norėčiau pasidalinti su jumis mūsų su vyru ir keletu draugų spalio pirmo savaitgalio kelionės įspūdžiais. Turistiniu siauruku traukinuku su garsiai šaukiančiu garvežiu ir tai baltų, tai juodų dūmų kamuoliais važiavome per kalnus Kolorade ir Naujojoje Meksikoje (Cumbres & Toltec Scenic Railroad). Mums teko įveikti 64 mylias iš Antonito (Koloradas) geležinkelio stoties iki Chama (Naujoji Meksika) su valandos ilgio priešpiečių pertrauka Osier, Kolorade. Kaip gyvatukė traukinukas vinguriavo tai kildamas, tai leisdamasis, tai važiuodamas per Koloradą, tai per Naująją Meksiką. Aukščiausias taškas buvo 10,015 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Pirmąją dienos pusę mums šypsojosi saulė, suteikdama nepakartojamą galimybę vaizdus „gaudyti“ atvirame vagone. Ties kiekvienu traukinio posūkiu ištiesę kaklus ir įjungę fotoaparatus laukėme to momento, kai atsiveria „persiško kilimo“ spalvos, kai pamiršti, kur esi, ir tik grožis užvaldo sielą, ir tik akys mėgaujasi gamtos sukurtu menu. Pasisotinę priešpiečiais, vėl sulipome į traukinuką tęsti kelionės. Bet tuo metu saulė pamanė: aha, lai dabar bus kitaip – ir visai nebe mėlynas dangus išmetė mums ne tik lietaus, bet ir sniego. O tai buvo dar įdomiau – auksinis lapuočių spindesys prasimušė ir pro sniegą, ir pro lietaus lašus… Juodus garvežio dūmų kamuolius prarijo debesys, „persiški kilimai“ pasidengė pilkšvu rūku ir vis dar, lyg erzindami, išlįsdavo minutėlei leisdami pasigėrėti savo raštais. Atviro vagono mėgėjai sušlapusiais fotoaparatais sugužėjo į savo vietas uždaruose vagonuose. Maisto ir suvenyrų vagonas prekiavo karštu šokoladu. Sužvarbusios rankos taip ir tiesės apkabinti karšto šokolado popierinį puodelį… Apie 4-tą po pietų pasiekėme galutinį maršruto tašką, iš kur patogus šiltas autobusas per valandėlę nuvežė į kelionės pradžios vietą prie Antonito miestelyje paliktų automobilių. Ir vėl suspindo saulė, linksmai voliojosi balti debesys… Mūsų draugai, atvykę net iš Virginijos valstijos, nesitikėjo tokio smagaus pasivažinėjimo. O mums su vyru tai buvo jau antrasis „traukinukas“. Bet buvo labai smagu atgaivinti prieš 5 metus patirtus įspūdžius. Negaliu nepaminėti dar vieno įdomaus dalyko, kuris dar kartą įrodo, kad pasaulis yra mažytis. Man stovint tarp vagonų ir spaudant fotoaparato mygtuką, kepurėtas į arklio uodegėlę surištais plaukais vyriškis pasiteiravo: „Jūs lietuvė, ar ne?“. „O taip, – sakau, – mano vyras lietuviškas kepuraites nešioja, gal todėl Jūs taip pagalvojote“. Jis sako: „Ne, ne todėl“. Jis buvęs Lietuvoje, kai prieš dešimtį metų keliavo per Baltijos valstybes su turistine grupe. Sako, jūs esate lietuvė ir viskas (lyg man ant kaktos būtų parašyta). Jam tai aišku ir be jokių kepuraičių. Ir dar pasakė, kad jam teko pažinoti dabartinio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus sūnėną. Va, ir susitraukė pasaulis į nedidelį gumuliuką… Gražu saulėtą gražią šiltą rudens dieną važiuoti Santa Fe link. Visi žinome, kas yra sluoksniuotas tortas. Bet ar visi žinote, kas yra sluoksniuoti kalnai? Bent aš taip juos vadinu. Viena kalnų virtinė artėliau, kita – tolėliau, dar kita – dar tolėliau. Ir taip slenka susirietę, tik kupras atkišę kaip tie „užkeiktieji vienuoliai“. O tos kupros – viena didesnė, kita mažesnė, viena jau su sniego kupeta, kita dar su rudens aukso karūna… Kaip šešėliai dunkso tolumoje su vos matomais virtines skiriančiais kontūrais. Vis klausiu savęs, kas būtų, jei teptuką į ranką paimčiau? Gal tie „vienuoliai“ popieriuje atgytų? Spalis eina į pabaigą. Šalnos apkramtė rožių žiedus. Lauke įdomus duetas – dieną dar labai šilta saulė ir jau gana šaltas šiaurinis vėjas. Dar po kelių savaičių medžiai atkiš savo plikus kūnus vėjams, lietums ir sniegui. Grūdinsis. Kad pavasarį ir vėl sveiki būtų ir pumpurus brandintų. Mano jaunučiai uosiai jau beveik visai pliki. Vėjas visa jėga bando nuplėšti du paskutinius auksinius lapus (visiems patinka auksas!). Mažuliai mano medeliai, su tokia meile mudviejų neseniai sodinti, nesušalkite… Kasryt savo delnais jus šildysiu…

2007 gruodis; Kruizas Karibu jura

Praeitų metų gruodžio kelionės įspūdžiams leidau sukristi į “stalčiukus” ir susigulėti, kad vėliau tik atidarai vieną, kitą ir viskas paprasčiausiai “išbyra”. Kovui atėjus, pradėjau mintyse judinti “stalčiukų rankenėles”, nes jau laikas plunksną dažyti į rašalą.... Kol dar saulė neištempė manęs į lauką tulpių žiedų besiskleidžiančių laukti...

Tai buvo mūsų ketvirtasis kruizas ir antrasis Karibų jūra. Jis labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo, kad kartu važiuoti prikalbinome Edvardo draugą Gardą (Gard)su žmona Beth. Mūsų susitikimo vieta buvo Hjustono (Houston) oro uostas Teksase (Texas), laivo išvykimo uostas – Galvestonas (Galveston).

Mūsų reisas iš Albukerko (Albuquerque) į Hjustoną buvo penktadienį šiek tiek po vidurdienio. Ketvirtadienio popietę orų kanalas per televiziją nenutildamas skelbė naktį ateinant didelį lietų su kruša. Šiek tiek neramino mintis, kad penktadienio rytą lietus nevirstų į sniegą ir ledą ant I-25 greitkelio, vedančio į Albukerką. Kėlėmės gana anksti, kad, jei orai spaustų, galėtume greitai išvažiuoti.

Ryte už lango buvo septyni laipsniai šilumos, lietus jau nurimęs ir pro debesis persišvietė kukli saulės šypsenėlė. Užteko laiko kavai ir Delfio žinių portalui internete. Tą penktadieni Kinijoje vyko Miss Pasaulis 2007, kur Lietuvą atstovavo Jurgita Jurkutė. Akimis perbėgau per antraštes, bet jose Jurgitos pavardės nesimatė, matyt, ji nepakliuvo nei į pusfinalius nei į aukštesnę vietą.

Dalase (Teksaso valstija) turėjome persėsti į lėktuvą, kuris pusvalandį vėlavo atskristi iš kito miesto. Pagal mūsų ir draugų išankstines bilietų rezervacijas pirmieji į Hjustoną turėjo atskristi jie, bet vis tik mes jų pralaukėme vos ne dvi valandas: tą popietę dauguma lėktuvų vėlavo dėl oro sąlygų.

Išsinuomavome automobilį. Šiaip ne taip į jį sugrūdome visus lagaminus (nežinau, kokiu būdu jie visi sutilpo) ir už valandėlės pasiekėme Galvestoną. Sutampę lagaminus į viešbučio kambarius, pradėjome ieškoti gero steikų (jautienos kepsnių) restorano. Ir vienas ir kitas buvo pilnutėliai su valandos laukimo eilėmis. Staliuką gavome iš karto jūros gėrybių restorane (seafood), bet užsakymo laukėme virš valandos.

Jau buvo arti vidurnakčio, bet žmonių - pilnos Galvestono gatvės. Nes tai buvo penktadienio vakaras ir dar... buvo šilta – “trumpų rankovių metas” gruodyje.

Miegoti naktį buvo beveik neįmanoma – kamavo drėgmės pritvinkęs šiltas oras. Palikome kondencionierių “birbti” per visą naktį, bet jis mažai ką tegelbėjo – pabusdavau kiekvieną kartą, kai tik jis įsijungdavo. Taip su pertraukėlėmis ir prasnudūriavau...

Po pusryčių jaukiame “švediško stalo” tipo restoranėlyje nuvažiavome į “Moody Gardens”. Ten apsilankėme subtropiniu augalų ir paukščių sode – stikliniame piramidės formos pastate. Baseinėliai, fontanėliai, kriokliukai, žuvytės, gėlytės, driežai –driežiukai, gyvatės, pitonai, viena kitai plunksneles kedenančios papūgos, koralo spalvos flamingai, mažojo pirštelio nago dydžio ryškiaspalvės varlytės ir žydintys įvairiaspalviai augalai....Galvojau, niekada iš ten neišlįsiu – taip smagu buvo visa tai matyti, girdėti, uosti. Betgi, mes atvažiavome plaukti į kruizą!

Po vidurdienio nuvažiavome į uostą. Margaspalviais havajietiškais marškiniais vilkintiems vyrukams atidavėme lagaminus kurie suvežiojo juos į laivą prie kajučių durų. Edvardas nuvarė mašiną į netoli nuo uosto esančią nuomotų automobilių grąžinimo vietą. Turėjo grižti pėsčiomis per 15-20 minučių arba pasigauti taksi, jei pasitaikys. Įsodinimas į laivą jau buvo prasidėjęs. Mes dar turėjome marias laiko iki 15-os valandos, įsodinimo pabaigos. Sėdėjome sau vis trys, plepėjome. Laikas bėgo. Edvardas nesirodė. Kai buvo arti pusės trijų pradėjome nerimauti: ką galima taip ilgai ten veikti? Beth susižinojo Hertz automobilių nuomos punkto telefono numerį Galvestone. Ten telefono niekas nekėlė. Ji vėl paskambino į centrinį nuomos punktą – punktas Gavestone sekmadieniais nedirba. Jai paaiškino, kad automobiliai turėtų būti paliekami aikštelėje, o raktai įmetami į specialią ant pastato sienos esančią dėžutę. Skambiname Edvardui į jo mobilų. Telefonas išjungtas. Laikas bėgo kažkodėl dar greičiau. Prisinervinome sočiai. Horizonte pasirodė Edvardas. Prisėdo pailsėti ir tik veidas jo persikreipė... Kas dabar? Visas susinervinęs pasakoja.
Kai paliko mašiną prie Hertz automobilių nuomos kompanijos pastato ir įmetė jos raktelius į nurodytą dėžutę, iš kažkur atsirado vyrukas su Hertz kepuraite ir pasiūlė Edvardui pavėžėti jį link laivo su ta pačia Edvardo pristatyta mašina. Uoste išlipus iš automobilio jam šovė į galvą mintis, kad tas geradaris galėjo būti automobilio vagis...Na ir kas, kad su Hertz kepuraite.... Tai pasakęs, kaip kulka nulėkė link netoliese esančio policininko. Jam viską papasakojo, o anas, kažką rodydamas, ir klausia, ar va tas vyriškis tave pavežėjo? Edvardas sako, taip, tas. Taigi viskas buvo tvarkoje, niekas nieko nepavogė, Hertz kompanijos darbuotojas Edvardą pamėtėjo link jūrų uosto terminalo, kad greičiau būtų. Labai nesinorėjo kruizo pradžios su nevykusiais nuotykiais......

Kaip ir visada, praėjo valandėlė kita kol praėjome visus patikrinimus, registracijas ir pakliuvome į savo kajutes. Išsipakavę ir susikaišioję daiktus į stalčius, lentynas bei kitas tam skirtas vietas visi apėjome laivą, susipažinome kas ir kur yra. Visi kruiziniai laivai yra standartiniai, taigi mes su Edvardu, kaip dideli jų žinovai, pabuvome savo draugams gidais. Šį kartą laivas buvo labai didelis: jis talpino apie 3000 keleivių ir virš 1000 įgulos narių. Jautiesi jame kaip judriame mieste, tik automobiliai nevažinėja, vien pėstieji zuja.

Mūsų ketvertuko staliukas buvo valgomojo pakraštyje, šalia juodaodžių poros, netekusios namų Katrinos uragane. Danet ir Albert – labai simpatiški, šnekūs, abu su nepradingstančia balta šypsena. Albert yra šefas. O tai reiškia, kad jis yra ypatingai geras maisto gamintojas, kviečiamas turtingųjų ruošti maisto jų vakarėliams ir už darbą yra gerai apmokama. Šefai turi “savo” firminius receptus, savo sukurtus meniu ir yra labai vertinami. Tą vakarą buvo jų vestuvių 34-osios metinės (nors nei vienas jų neatrodė vyresnis nei 50) ir Beth paprašė padavėjo suorganizuoti nedidelį tortelį. Tortukas su žvakute buvo atneštas jiems kartu su desertu ir visi sudainavome “Happy anniversary to you...” (laimingų metinių jums...). Kitoje mūsų staliuko pusėje vakarieniavo buvusio jūrų karininko šeima ir dar viena linksma juodaodžių pora. Aukštas tvirtas vyriškis dėvėjo daug aukso spalvos grandinėliu, žiedų, auksarų, spalvingus drabužius ir didžiulę skrybėlę....Jis visada vėliau išsiskirdavo iš minios ir apdovanodavo visus didele šypsena.

Po vakarienės nuėjome prie baro porai kokteilių. Ten akompanuojant fortepijonui sodriu altu dainavo Pietų Amerikos dainininkė. Apvalioje aikštelėje pašokome. Sužinojome, kad laive dirba trys lietuviai: Daiva dirba kazino bare, Vitalis - bare prie baseino ir Vaida dirba padavėja viename iš restoranų. Beje, Vitalis tarp kruizu apsilanko savo namuose ne Lietuvoje, o Peru. Pabuvojo ten su kruiziniu laivu, patiko, išsinuomavo ten butą ir gyvena jame pertraukomis tarp darbo kontraktų kruiziniuose laivuose. Daivą iš kazino baro matėme gal tik porą kartų. O Vaidą sutikome tik kartą per maisto serviravimo parodą.

Pagal kruizo tvarkaraštį laivo sustojimai buvo sekančiose vietose: Jamaikoje, Didžiojoje Kaimano saloje ir Meksikoje, Kozumelio saloje.

Sekančias dvi dienas- pirmadienį ir antradienį – be sustojimų plaukėme link Jamaikos.

Laivo laikraštukas skelbė, kad pirmadienį nuo 16-os valandos juvelyrinė parduotuvė tanzanito dirbinius pardavinės su 40 procentų nuolaida. Nulėkiau anksčiau apžiūrėti ką jie turi, bet visos prekės buvo uždengtos- pamatysite tik 16-tą valandą... Prisiprašiau vienos mielos pardavėjos vis tik parodyti man....Išsirinkau vienus auskariukus ir netrukus atėjęs Edvardas pasiteiravo ar negalėtų dabar jų nusipirkti su ta žadama nuolaida... Pardavėja gavo leidimą iš savo boso juos mums parduoti ir auskarai kartu su specialiais gražiame odiniame maišelyje įpakuotais šešiais kuponais atsidūrė mano rankose. Už kiekvieną 100 dolerių, išleistų toje parduotuvėje pirkėjas gavo vieną kuponą, kurio numerėlis paskutinę kruizo dieną turėjo dalyvauti loterijoje. Loterijos laimėtojas turėjo gauti 500 dolerių vertės prizą. Nepatikėsite, kas atsitiko! Bet apie viską iš eilutės….

Vėliau visa kompanija nuėjome į paveikslų aukcioną. Į kompaniją mūsų jau turėtiems dviems prancūzų dailininko Ballet paveikslams įsigijome dar vieną tapytą ant drobės. Gražus. Siauras. Ilgas. Aukšta, liekna smuikininkės raudona suknele figūra prie juodai raudonos sienos... Beth laimėjo vieną paveikslą už 650 dolerių, nes buvo garsiausiai šaukianti visame aukcione...

Prieš vakarienę buvo Kapitono kokteilių vakarėlis. Po vakarienės jaukioje salytėje klausėmes gražaus bliuzo.

Antradienį savo kūną lepinau imbiero bei citrinos mišinio pylingu ir masažu. Su Beth maudėmės saulės voniose viršutiniame laivo denyje.

Jamaika


Jos dydis 11 425 kvadratinių kilometrų arba viena dvidešimtoji Didžiosios Britanijos. Jamaika yra trečia didžiausia Karibų jūros sala ir didžiausia anglakalbių gyventojų sala. Ji yra viena iš didžiųjų Antilų salų ir gyvena joje 2.73 milijono gyventojų. Jamaiką atrado Kristupas Kolumbas 1494-ais metais, kuri vėliau tapo jo nuosavybe. Ispanai salos gyventojus indėnus pavertė vergais. Vėliau sekė anglų įsiveržimas į salą. Apie 1660-uosius kokoso riešutai, kava ir cukranendrių plantacijos, kur dirbo vergai, pradėjo nešti pelną. Apie 1700-uosius saloje gyveno apie 7tūkstančius anglų ir 40 tūkstančių vergų. Po šimtmečio baltųjų skaičius patrigubėjo. Jie valdė virš 300 tūkstančių vergų. Jie statė gamyklas, namus ir kelius. Jie dirbo tarnais, virėjais, kirpėjais ir kitose paslaugų sferose. 1866 metais suklestėjo bananų eksportas į JAV, kuris atvėrė duris ir turizmui. Ji vis dar išlieka Britanijos federacijos dalimi (part of the British Commonwealth), nors 1962-aisiais tapo nepriklausoma (informacija iš “Lonely planet” knygelės).

Susipažinimui su Jamaika buvome įsigiję ekskursiją po Negril miestą. Tikriausiai į ekskursijos aprašymą gerai neįsiskaitėme, nes nesitikėjome Negril pamatyti tik pro autobuso langą ir 3 valandas praleisti viename iš pliažų. Bet gavom tai, ką mes patys pasirinkome.

Montego Bay prieplaukoje buvome susodinti į nediduką 20 vietų autobusiuką su jaunute visai mergaičiuke gide ir juodutėliu kaip anglis vairuotoju, kurie visą kelią juokavo, pasakojo apie Jamaiką. Iki Negril važiavome virš valandos. Kitoje prieplaukos pusėje liko Montego Bay, kur aš ruošiausi garsiai garsiai užtraukti amžiną atilsį Kernagio dainą “Montego Bay Montego Bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj...”. Nenuvažiavome ten.....O gaila.... Bet savo norą įvykdžiau jau namuose, Naujojoje Meksikoje. Per Akmenuotuosius kalnus (Rocky Mountains) aidas Maestro dainą turėjo iki Kolorado nunešti.....

Taigi mes Jamaikoje. Autobusiukas riedėjo kairiąja kelio puse - tai Didžiosios Britanijos palikimas. Dešinėje pusėje raibuliavo Karibų jūra, kairėje - viens kitą sekė nedidukai kaimeliūkščiai, o nuo žalių kalnų leidosi viens kits baltas gražus kolonomis ir mansardomis pasipuošęs namas. Ne, tai ne namas, tai vila su daugybe stiklinių akių, žvelgiančių į Karibų ramybę. Abi kelio puses juosė daug “riebios” žalumos: krūmai, medžiai, žolės- viskas susipynę, susiviję, viens ant kito užaugę ir tokį banguojantį plaukiantį vaizdą sukūrę... Man įprasti subtropiniai vazoniniai augalai Jamaikoje augo medžiais, krūmais su delno dydžio ryškių spalvų žiedais. Pro autobuso langą bėgo skurdūs kaimeliukai, nameliai iš palaikių lentgalių, aprašinėti, apkeverzoti, aplūžę, šiukšlini... Gidė sakė, kad vietiniai gyventojai dažnai važiuoja prekių į kitas vietoves ir atsivežę jas parduoda vietiniuose kaimeliuose-miesteliuose, turistų lankomose vietose taip prisidurdami centą kitą. Žmonės gatvėse buvo šviesiai apsirengę lyg paryškint norėtų savo tamsią, beveik juodą, karštoje saulėje “įdegusią” odą.

Nuvežė mus į uždarą paplūdimį. Į jį pakliuvome perėję per restoraną su smėlio “grindimis”. Mums, visiems išvirtusiems iš autobuso, pajūryje buvo liepta būti kartu, labai toli nenutolti (gal kad suskaičiuoti būtų galima?...). Aplink vaikščiojo aukšti, kostiumuoti ir visokiomis “racijomis” apsikarstę jauni juodaodžiai vyrai. Tai buvo mūsų apsauga. Šalia vandens stovėjo keletas pavėsinių šiaudiniais stogais, kur prekiavo gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais. Šiek tiek toliau nuo vandens buvo išdėliota daug gultų mums sukristi ir mėgautis saulute bei dangaus mėlyne. Pakėliau savo kuprinę nuo smėlio ant gulto ir iš kart prišoko iš kažkur atsiradęs žibančių akių berniukas su šluotele: tik švyst švyst ir smėliuko nebėra ant gulto....Su didesnėmis šluotelėmis šlavinėjo nukritusius popierėlius ar kitokias šiukšleles ant smėlio. Dėmesį pritraukė jamaikietė, banguojančia eisena plaukianti pakrante. Ant galvos ji nešė vieną dideli pintą kažko prikrautą krepšį, sėdintį ant šiaudinės skrybėlaitės, kitoje jos rankoje- panašus krepšys su šampano buteliu ir ananasais.... Apie artėjančias Kalėdas priminė tik standartiniai dideli raudoni papuošimai ant pavėsinių, namelių, restorano sienų lauke ir jo viduje.

Vanduo buvo šiltutėlis, oras irgi. Praalkę su Beth užsisakėme picos. Tos trys valandos paplūdimyje pralėkė net nespėjusios pabosti. Išvažiuojant iš Negril sustojome prie parduotuvių: jas įveikti reikėjo per 30 minučių. Kaip tokiu atveju daroma? Įšoki į vieną, antrą, išsitrauki popierėlį su reikalingų marškinėlių dovanėlems dydžiais, jų kiekiu ir perki. Dažnai tų pirmųjų kainos yra mažiausiai dvigubai aukštesnės nei toliau išsidėsčiusiose parduotuvėse. Dar spėjau nutverti savo dukterėčiai storą, riebią, minkštutę, spalvingą skudurinę lėlę… Ir mažytį pokelį Jamaikos kavos paragavimui, kuri Amerikos rinkoje labai vertinama ir brangiai parduodama. Edvardas tuo metu buvo įšokęs į kitas parduotuves ir man nupirko porą medinių spalvingų jamaikiečių figūrėlių. Va ir visa Jamaika. Pamatėme nedaug. Norėčiau daugiau.

Į laivą sugrįžome po 15-os valandos. Prieš pat laivui paliekant prieplauką garsiakalbis nenuilstančiai šaukė dviejų žmonių pavardes. Vėliau girdėjome įvairiausias versijas: pora nesugrįžo laiku į laivą, nes pirko kažką tokio, dėl ko juos sulaikė policija. Vėliau jie prieplaukos maža valtele buvo nuplukdyti iki laivo, kuris jau buvo bepaliekąs Jamaiką. Ko tik nebūna!

Vakarienei mes su Edvardu nusprendėme pajuokauti: užsidėjome egiptietiškas aukso ir juodos spalvos “karūnas”, tamsius akinius, apsirengėme juodais drabužiais ir, išėję anksčiau iš kajutės, makalavomės po laivą. (beje, tas karūnas pirkome Holivude prieš ankstesnįjį kruizą). Žmonės šypsojosi, sakė kaip šaunu, puiku, kaip puikiai atrodote ir panašiai. O kai kaukė ant galvos ir tamsūs akiniai ant nosies, tai nejučiom toks norelis išlenda kažką nekasdieninio “išmesti”…..

Turiu nukrypti į šoną, nes nuo paskutinio prisėdimo prie kelionės aprašymo jau pora mėnesių prabėgo. Mano tulpės ne tik pražydo bet ir nužydėjo. Dabar akį džiugina rožės... Kaip ir kiekvieną pavasarį taip ir šį nemažai laiko praleidau lauke vis kažką keisdama gėlyne. Smagu matyti darbo rezultatus, bet galvoje mintys audžia vis daugiau planų. Tik spėk juos įgyvendinti.

Kad pabaigti šį aprašymą iki sekančios kelionės vėl gruodyje, nusprendžiau “wordinį” aprašymo “failą” atidaryti per vidurdienio karščius, kai karšta saulė įveja į vidų.

Didžioji Kaimanų sala

Kaimanų salas pirmasis pastebėjo Kolumbas dar 1500-aisiais, kurio žvilgsnį pritraukė prie salų besibūriuojantys vėžliai. Salos tada ir pavadintos buvo jų garbei – Tortugas. Tik 15-o šimtmečio pabaigoje jų pavadinimas buvo pakeistas į Kaimanų salas (Caymanas reiškia krokodilas Karibų salų kalba). Visą ateinantį šimtmetį salose lankydavosi tik jūrų piratai ir vėžlių medžiotojai. Tik apie 1660-uosius pradėjo kurtis sėslūs gyventojai. Pirmieji buvo Britų armijos dezertyrai iš Jamaikos. Netrukus sala tapo Britų Karalystės nuosavybe su administravimu iš Jamaikos. Net iki 1800-ųjų salos turėjo mažiau nei tūkstantį gyventojų, pusė kurių buvo vergai. Panaikinus vergovę 1835-ais Kaimanų salų gyventojų skaičius išaugo penkiagubai. Gerai augo medvilnė, raudonmedžiai; vijo nendrių virves; klestėjo žvejyba, vėžlių medžioklė ir laivų statyba. 20-o amžiaus vidury į salas įžengė turizmas ir bankininkystė. Galiojanti mokesčių struktūra Didžiąją Kaimanų salą padarė ofšorinės bankininkystės centru. Nuo 1960-ųjų salos tiesiogiai pavaldžios Didžiajai Britanijai. George Town miestas yra Kaimano salų sostinė; kitos dvi mažesnės salos vadinasi Little Cayman (Mažoji Kaimano sala) ir Cayman Brac (iš “National Geographic: Traveller, The Caribbean”).

Didžiojoje Kaimanų saloje turėjome išsipirkę pažintinę salos ekskursiją. Pirmiausia mus nuvežė iki parduotuvės-kavinės -Tortuga Gold Rum - kur pardavinėjo vietoje kepamą pyragą su romu ir, aišku, patį Tortugos auksinį romą. Mums atvažiavus ten jau buvo išsirikiavusių gal dešimt, o gal daugiau nedidelių apie 20 žmonių talpinančių autobusiukų. Taigi eilė viduje išsirangė per visą nedidukę parduotuvikę. Mes nesivarginome ten tvankumoje stovėti. Įsitaisėme pavėsyje lauke.

Sekanti stotelė- miestelis, vadinamas “Hell” (Pragaras). Sustojome prie pašto, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškius su ypatingu antspaudu, kuris sako, kad šis laiškas išsiųstas iš “Hell”, t.y. iš Pragaro. Vietoj stovėjimo ilgoje eilėje egzotiškame medyje stebėjome iguaną....

2004 –ais metais praūžęs uraganas “Ivanas” nuniokojo salą ir beveik visi pastatai dabar yra naujai atstatyti.

Ant pašto sienos buvo užrašas: ” Jėzus mirė už mus visus. Taigi atiduok jam savo širdį ir eik į dangų. Ivanas”....

Paskutinioji ekskursijos stotelė buvo pati įdomiausia- vėžlių ferma, kur veisiama ir auginama apie 14 tūkstančių įvairaus amžiaus vėžlių...Ir beveik visi jie atsiduria ant stalo mėsos pavidale. Mums per pusantros valandos parodė tik nedidelę dalį ten esančių įvairaus dydžio baseinų ir tvenkinių su nuo kelių mėnesių iki 60-70-ties metų amžiaus vėžliais. Mums leido juos paimti į rankas iš vieno baseino, kur vėžliukai buvo poros kilogramų svorio, nedideli, gražūs, judrūs. Gidas pasakojo, kad beveik visi jie labai mėgsta žmonių kompaniją, draugiški. Bet buvo keletas viename atskirame baseine, kuris buvo aptvertas viela ir neprieinamas lankytojams. Jie, kaip sakė gidas, buvo agresyvūs, pikti ir plėšrūs. Ir kam juos laiko tada? Bet tuo metu jie miegojo vandenyje. Galvas iškelia orui įkvėpti tik kartą kitą per valandą. Didžiajame tvenkinyje plaukiojo šimtai didelių. Keletas jų, veislinių, turėjo specialius aparatėlius, pritvirtintus prie jų nugarų. Gal kad fermos darbuotojai žinotų kur jie randasi.

Grižus atgal į prieplauką, Edvardas “taksi” laiveliu nusigabeno į laivą. Sakė nuo karščio ir drėgmės labai pavargo. O mes su Gard’u ir Beth nuėjome į kavinę kur valgėme milžiniškus dersertus. Tada perbėgome per parduotuves ir aš neatsilaikiau auskarų pagundai....

Vakare mūsų laukė iškilminga vakarienė (pageidaujama, kad visi pasipuoštų) ir koncertas. Prieš vidurnaktį vyko maisto serviravimo paroda. Po vidurnakčio tas maistas buvo valgomas. Po sočios vakarienės mes nebesuradome jam vietos savo ir taip apkrautuose skrandžiuose.

Kozumelis, Meksika

Tai 490 kvadratinių kilometrų dydžio Kozumelio sala Karibų jūroje vos per pora dešimčių kilometrų nutolusi nuo žemyno.

Ten jau buvome kartą. Taigi šį sykį pasirinkome kitą ekskursiją – plaukimą su delfinais.

Iš prieplaukos taksi automobiliais mus nuvežė į baltutėlio smėlio ir smaragdinės vandens spalvos pakrantę. Ten, šalia botanikos parko įsikūręs kitas parkas – vandens parkas su tikrais tikrutėliais delfinais. Įlankos pakrantę juosia specialiai pastatyti mediniai tilteliai, laipteliai ir kitokie priėjimai prie delfinų. Visi gavome po gelbejimo liemenę ir nutipenome prie mūsų dešimties žmonių grupei priskirto nusileidimo prie vandens. Tiesa, negalima buvo imti jokių fotoaparatų ar filmavimo kamerų. Mus ir fotografavo ir filmavo parko darbuotojai ir po to buvo galima įsigyti ir mūsų pačių nuotraukų ir net trumpą video filmuką už tai paklojant nemažai dolerių. Nusileidus laiptukais į vandenį krūtinės gylyje išsirikiavome metro pločio takelyje. Dresiruotojas-gidas paaiškino, kad du delfinai priplauks prie kiekvieno iš mūsų, mes juos palgostysime, pabučiuosime, jie darys įvairiausius sukinius. Tada mes po vieną turėsime plaukti gilyn į vandenį (ten buvo jau gilu), kur prie mūsų pagal dresiruotojo švilpuką priplauks delfinas, mes kibsime jam į atlapus (na į pelekus ar į kažką panašaus) ir jis visu greičiu mus neš apie 15-20 metrų prie laiptų, į mūsų stovėjimo vietą. O aš tada buvau turėjusi tik porą plaukimo pamokų ir net su gelbėjimo liemene dar nedrįsau kapstytis kažkur į didesnį gylį. Taigi pasakiau gidui, kad aš liksiu prie laiptų (nepatirsiu plaukimo su delfinu...). Jis man “atsiuntė” delfiną dar keletą kartų ir aš turėjau malonumą paliesti jo snukučio glotnią ir švelnią odą ir gauti bučkį. Už tai mačiau visų kitų grupės žmonių plaukimus su delfinais. Gyvūnai ištreniruoti kaip cirke. Vykdė visus paliepimus rankų mostais ar švilpuku. Už kiekvieną atliktą užduoti jie gavo po žuvytę. “Programos” pabaigoje delfinai “šoko” vandenyje, atliko galingus šuolius ore, netgi dainavo... Taigi atrakcija buvo nuostabi.

Nusiprausę duše ir persirengę Edvardas su Gardu patraukė į pakrantėje esantį barą atsigaivinti alumi, o mes su Beth nuėjome pasivaikščioti po Botanikos parką, įsikūrusį kelios dešimtys metrų nuo vandens. Grožėjomės gruodžio mėnesio subtropinių augalų žaluma, nematytais žiedais. Mūsų ir kitų žmonių dėmesį patrauke būrelis iguanų. Neteko anksčiau matytų šių gyvūnų. Tai gana dideli driežai. Vien dryžuotos uodegos pačių didžiausių buvo metro ilgio. Aštrūs ilgi riesti nagai; kūnas gelsvai rusvos žalsvos spalvos. Keletas jų buvo labai didelių, o visas būrelis mažesnių. Matyt visa šeimyna (o gal net giminė) išėjo pasivaikščioti po parką....Jie visai nekreipė dėmesio į žmones, mielai “pozavo” fotoaparatams.

Apsukusios ratą susiradome smagiai beplepančius savo vyrus. Pakrantė buvo nusėta barais su sausų žolių stogais, suteikiančiais malonų pavėsį. Troškulį numalšinau “Black Monkey” (Juodosios beždžionės) kokteiliu, smaguriavau išilgai perpjautame ananase pateiktais vaisiais ir ledais.

Paplūdimyje nebuvo tiršta žmonių kaip kad įprasta geru oru Baltijos pakrantėje. Anaiptol, buvo erdvu, kur ne kur išsibarstę saulę gruodyje mylintys žmonės. Dauguma jų ne saulėje, o prie barų. Buvo šilta, ramu, gera...

Grįžę į prieplauką dar turėjome porą valandų paklaidžioti po parduotuves. Pagaliau ir tos parduotuvės pasidarė labai vienodos- juk beveik visos jos arba juvelyrinių dirbinių arba suvenyrų. Jei tai juvelyrinė- tai arba tikrai pigaus sidabro ir pusėtinos kokybės, arba brangakmenių (deimantų, safyrų ir pan), kur tave sutinka pardavėjai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais. Aišku ir šiose viskas kainuoja gerokai mažiau nei JAV, bet reikia stengtis derėtis iki nukritimo, nors šiose parduotuvėse tai ne visada padeda.

Po vakarienės nuėjome į Paveikslų aukciono galeriją, kur buvo pristatomi “didelių vardų” paveikslai. Eksponuojamas buvo Salvadoro Dali septynių paveikslų komplektas “Destino” (likimas, lemtis). Labai įdomi šių paveikslų sukūrimo istorija. Dar antrojo pasaulinio karo metais dailininkas Salvador Dali kartu su Voltu Disnėjumi kūrė bendrą projektą - animacinį filmuką “Destino” pagal meksikietišką meilės dainą, kuris del finansinių sunkumų tada neišvydo dienos šviesos. 22 piešiniai ir 135 animacinio filmo eskizai nugulė į lentynas daugiau nei 50-čiai metų. Volto Disnėjaus sūnėnas, tvarkydamas dėdės archyvą atrado neužbaigtą didžiulį Salvadoro Dali projektą. Taip po daugelio metų gimė vos dešimties minučių filmukas “Destino” ir paveikslų rinkinys.

Man kažkada teko būti Salvadoro Dali muziejuje Ispanijoje ir šiek tiek buvau susipažinusi su Dali siurrealizmu. Matyt, mano visa povyza šaukte šaukė “Noriu!”, nes Edvardas paklausė ar aš norėčiau šio rinkinio. Labai, pasakiau. Taigi, įsigijome tai, ko visai neplanavome. Gerai, kad išsimokėti galima per metus. Kartu gavome ir DVD su filmu, kuris dar nedemonstruotas didžiajame ekrane.

Dar tą patį vakarą nusipirkome ir Rembrandto graviūros darbą “Golfer” (Golfo žaidėjas).Tai kopija, padaryta gerokai veliau, nei originalas, pagal ta pačią originalią graviūros plokštelę. Taigi, namuose apsigyveno keletas garsių vardų. Juokaujame, kad reikia dar vieno kambario be sienų tik paveikslams.

Kad oficialiai apiforminti šiuos pirkinius reikėjo sekančią dieną sudalyvauti paveikslų aukcione ir “statyti” už juos.

Laivo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje paskutinę dieną vyko loterija, kurioje dalyvavo kuponai, gauti perkant prekes toje parduotuveje (už kiekvieną ten išleistą šimtą dolerių – vienas kuponas). Kadangi, as ten pirkau rankinuką, turėjau vieną kuponą ir su juo 16-ą valandą numaskatavau į parduotuvėlę. O ten jau buvo geras šimtas žmonių ir daugiau. Ar galejo man kas nors tada priminti, kad ir už tanzanito auskarų pirkimą gavau krūvą kuponų?
Lygiai paskirtą valandą iš didelės stiklinės vazos buvo ištraukta pirma kupono šaknelė ir perskaitytas jos numeris. Aš žvilgtelejau į savąjį – ne, ne mano. Visiems keista buvo tai, kad neatsišaukė jo savininkas. Traukė kitą. Skaitomas numeris, savininko ir vėl nėra. Gal tik penktos ar šeštos ištrauktos kupono šaknelės savininkė gavo didžiulį krepšį su penkių šimtų dolerių vertės dovana.

Kai vėliau vakare dėjausi daiktus į lagaminus, stalčiuje pamačiau visai užmirštą baltos odos mažytį maišelį su šešiais kuponais, kuriuos man davė, kai Edvardas nupirko tanzanito auskarus... Tarp jų ir buvo tie numeriai, kurių savininkas turejo laimėti brangią dovaną loterijoje.

Kai aš kažką suklykiau, Edvardas net išsigando: kas atsitiko? Atsitiko tai, kad aš pamiršau, kad aš juos turėjau. O Edvardui visai nei į galvą, kad juos man davė....

Kai sekmadienio rytą prabudome apie 6 valandą ryto, laivas nebejudėjo. Galvojome, jau esame uoste. Panašiai ir buvo. Tik .... netoli nuo uosto. Išėję į balkoną pamatėme tiršto nepermatomo rūko sieną.... Nei vandens nesimatė, nei aplamai nieko kito, išskyrus pilką sieną palei pat nosis. Lyg kas būtų iš plytų sumūrijęs per naktį...

Galvestono uostas nepriiminėjo laivų dėl oro sąlygų. Stovėjome kažkur (kas žino kur) ir laukėme kol rūkas išsiskirstys. Gardas su Beth susinešė savo daiktus į mūsų kajutę. Visiems kartu buvo smagiau. Jų lėktuvo reisas į namus iš Hjustono oro uosto buvo 14-ą, mūsų – valandą vėliau. Nuo Galvestono iki Hjustono – mažiau nei valandėlė kelio greitu taksi. Po porą kartų sulakstėme pavalgyti: nervai darė savo. Visos valgymo vietos buvo atidarytos (ir iš kur jie dar maisto turėjo, nes tai jau nebeplanuotas maitinimas buvo). Prieš pat pusiaudienį buvo paskelbta išsodinimo iš laivo tvarka pagal lėktuvų reisų laiką iš Hjustono oro uosto. Mes pakliuvome į priekį. Gal tik pusvalandį užtrukome kol praėjome visus formalumus ir patikrinimus. Ir taksi į Hjustoną pagavome labai greitai. O pastarasis, ne važiavo, bet skrido. Visi visur spėjome.

Kaip gerai, kad apsiėjome be blogų siurprizų. Ir taip netoli būta vieno malonaus...


La Finita!

Straipsnis Amerikos lietuvio laikraštyje

Ši suvestinė nepasiekiama. Spustelėkite čia, kad peržiūrėtumėte įrašą.

Kruizas Meksikan Riviera; 2006m. gruodis; 3 dalis

3 dalis

Mazatlanas (Mazatlan), Meksika

Gruodžio 14, ketvirtadienis

Į Mazatlano uostą laivas įplaukė ankstyvą rytą. Tai komercinės-prekybinės paskirties uostas, užstatytas įvairaus dydžio, spalvų ir formų konteineriais. Be išvystyto turizmo ir aukštos kokybės kurortinės paskirties vietų Mazatlane bujoja ekonomika ir jūrų uostas, žinomas nuo 16-o amžiaus, yra svarbi Mazatlano ekonomikos dalis. Mazatlane gaminamas populiariausias Meksikoje alus, yra didelė krevetes gaudančių žvejybinių laivų flotilė.

Pirmieji turistinės paskirties viešbučiai buvo pastatyti sportinės žūklės mėgėjams iš Jungtinių Valstijų ir Kanados. Viešbučių savininkams pradėjus reklamuoti savo verslą, pamažu pradėjo vystytis turizmas. Mazatlano miestas sukoncentruotas dvejose vietose: “Zona Dorada” – auksine miesto zona, viešbučiai, restoranai ir tviskančios parduotuvės. Piečiau yra miesto centras - senamiestis, “miesto širdis”. Abi miesto dalis jungia vaizdinga, smėlėta, paplūdimių pakrantė.

Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė autobusu į Siera Madre kalnus. Labai apsidžiaugėme gidu, kuris jau daugelį metų dirbo šį darbą, gerai jį išmanė, žinojo kas mums galėjo būti įdomu, o kas ir nelabai.

Pirmoji vieta, kurioje sustojome, nedidelė moliniu plytelių, skirtų namų išorinei apdailai, gamybos įmonė. Mums išlipant iš autobuso, maža mergytė su šuneliu glėbelyje prašė pinigų; aplink autobusą lakstė pusplikiai vaikai. Ten juk kas dieną sustoja ne po vieną autobusą su turistais iš kruizinių laivų. Pakeliui į plytelių gamybos demonstravimo vietą prekiavo vietos gamybos suvenyrais.

Lauke vienas darbininkas demonstravo visą plytelių gamybos procesą. Pusamžis, tik baltomis prakaitu permirkusiomis kelnėmis dėvintis vyras plikomis rankomis iš karučių į formeles drėbė molio-purvo-vandens mišinį. Per dieną jis “padaro” apie 2000 plytelių. Veliau jas 5 dienas džiovina saulėje, tada jas degina lauke iš plytų pastatytoje “degintuvėje”. Darbas sunkus, varginantis, ypač vasaros karštyje. Gidas papasakojo apie visa gamybos procesą, kad tai absoliučiai rankų darbas, jokie įrengimai ar mašinos jame nedalyvauja.

Kitas sustojimas buvo nedideliame Malpicos miestelyje, kur aplankėme privačia bandelių kelpyklą. Nuo autobuso, sustojusio miestelio centre, iki kepyklos nuėjome pėsčiomis. Ta gyvenamųjų namu kvartalo gatvelė labai skyrėsi nuo kitu mažu gatvikių – namai buvo šviežiai nudažyti ryškiomis spalvomis, kitos gatvelės buvo pilkos ir niūrios. Mat apsilankymas šioje kepykloje buvo įtrauktas į kruizinių laivų “Sierra Madre” ekskursijos programą.....

Netrukus nebereikejo ir gido, būtume ir patys susiradę šviežias bandeles - toks stiprus ir malonus buvo viliojantis jų kvapas.....

Gyvenamajame name stovėjo keletas aukštų, lubas siekiančių krosnių, tvyrojo karštis....Tai buvo metų metus trunkantis šeimos biznis....Tik vieną dolerį kainavo pora karštų šviežutėlių nemažo dydžio bandelių. Čia, JAV, panaši šviežia bandelė kainuotų 3-4 dolerius. Jos buvo įvairios – su razinomis, vanile, riešutais, cinamonu... Vieną jų “prarijau” iš karto, kitą pasilikau autobusui.... Buvo be galo skanu, kaip ir visa kita, kas ateina iš vaikystės ir kvepia namais....

Kieme saulutėje murkė baltas katinas. Edvardas nepraeis pro katiną jo “nepakalbinęs” ir nepaglostęs....

Kitas sustojimas buvo ir vėl mažame miestelyje. Nedidelio namo kieme buvo įrengtas cementinių plytelių vonioms gamybos cechas. Mums gidas nuosekliai papasakojo visą technologiją ir darbuotojas pademonstravo kaip jos gaminamos. Masę plytelėms sumaišo iš cemento ir upės smėlio. Kiekviena plytelė padaroma atskirai. Masės įdedama į formą, ant jos užbarstoma dažų. Plytelei suslėgti naudojamas rankinis sunkus presas. Plytelė “iškepama” taip greitai ir ji tokia stebėtinai graži. Užbarstyti dažai pasiskirsto labai simetriškai, ir atrodo kaip piešinys. Nei jų džiovinti, nei deginti. Buvo galima ir nusipirkti. Kieme jos išdėliotos pagal spalvas- melsvos, žalsvos, rausvos, gelsvos....

Dar kitame sustojime apžiūrėjome medinių baldų gamybos įmonėlę. Baldai gaminami beveik tik rankomis, naudojamos tik paprasčiausios medžio pjovimo staklės. Kėdės, stalai, krėslai, spintelės....Viskas labai gražu, įdomus senoviškas stilius, labai prieinamos kainos. Panašių baldų galima įsigyti ir Santa Fe mieste, netoliese nuo mūsų namu Nju Meksiko (New Mexico) valstijoje, bet kaina būtų bent dešimčia kartų aukštesnė. Ten pynė iš vytelių krepšius, gamino nedideles suvenyrines dėžutes, prekiavo juvelyriniais dirbiniais, keramika... Patyriau didelį malonumą derėdamasi dėl gražaus didelio sidabrinio su jūros kriauklele žiedo. Nedaug nuleido, bet vis tiek nuleido....Edvardo prašymu pasiderėjau dėl dviejų iš raudonmedžio pagamintų katinų. Išėjo visai neprastai – du už 35 dolerius, kai už vieną prašė 25…

Lėtai kilome į Sierra Madre kalnus. Jie didingi, gražūs, apaugę neįžengiamomis džiunglėmis. Kelias prastas, raitytas, duobėtas….
Privažiavome Kopalos (Copalla) miestelį. Aikštelėje palikę autobusą, kylančia į kalną gatvele nuėjome link restorano, kur pietavome. Aplink mus ant asilų, lyg ant dviračių, lakstė vaikai, siūlė kažką parduoti….Nemaniau, kad asilai būna tokie greiti.

Restorane mus pasitiko “gyva” meksikiečių “marijači” muzika. Gidas buvo pasakęs, kad pietums bus pats geriausias pasaulyje meksikietiško maisto rinkinys. Na, na, mes su Edvardu pagalvojome, mes juk tiek daug meksikietiško maisto turime šalia savo namų. Ir iš tikrųjų, mes esame palepinti neblogo meksikietiško maisto, taigi ten mūsų niekuo nenustebino.

Papietavę pasivaikščiojome po miestelio centrą, užėjome į bažnyčią, kaukių muziejų. Žydėjo medžiai, tikriausiai vyšnios, baltais baltais kvepiančiais žiedais. Gruodyje…

Palengvėle riedėjome nuo kalnų žemyn. Skurdūs miesteliukai, dulkini nameliai, katės gainioja vištas, vaikštinėja asiliukai…. Gidas pasakojo apie kalnuose tebeveikiančias sidabro ir aukso kasyklas, apie kalnuose tiesiamus tunelius, apie palengvėle gerėjantį meksikiečių gyvenimą. Tik kurortai tviska ir žiba nuo turistų dolerių. Šiek tiek toliau nuo jų – skurdas. Neveltui mano JAV pilietybės gavimo ceremonijoje daugiau nei pusė naujai legaliai iškeptų Amerikos piliečių buvo iš Meksikos. O kiek jų, pasirenkančių nelegalų imigravimo kelią? Šimtus kartų daugiau….

Kadangi niekur nebesustojome Mazatlane buvome apie 15-ą valanda. Trumpam mus užvežė į “auksinę“ miesto dalį ir išleido pusvalandžiui sulakstyti į kokią parduotuvę. Aplink buvo vien juvelyrinės. Užšokome į artimiausią. Visus pasitiko pardavėjos ir kiekvienam įeinančiam buvo įteiktas mažas vokelis su dovanėle- sidabriniu pakabuku. Kaip malonu! Ten buvo per daug gražių dalykų, kad per tokį trumpą laiką būčiau kažką išsirinkusi – akys raibo nuo sidabro ir brangakmenių dizainerių darbų pakankamai gera kaina. O panaudojus derėjimosi meną, ta kaina galėjo pavirsti į ypač patrauklią. Taigi, pusvalandis prabėgo tik apėjus ratą apie visas vitrinas.

Šokome į autobusą ir pakrante nudardėjome į uostą. Ten laukė dar vieni spąstai - didelė suvenyrų parduotuvė, kur aš nusipirkau iš raudonmedžio padarytą dramblį. Išbandžiau dar vieną derėjimosi detalę: pasakau savo kainą, kuri dažnai yra pusė man siūlomos, pardavėjas aišku su ja nesutinka, tada as tik pora dolerių savo kainą kilsteliu ir, prekeiviui su ja nesutikus, nueinu į šalį, sakydama, ne ne, tai per daug... Tada beveik visada pardavėjas mane pasiveja ir derybos tęsiamos. Aš “savo kainą” padidinu dar pora dolerių ir prekė mano. Tai Meksikoje geležinė taisyklė: derybas pradėk nuo pusės kainos ir eik į šalį. Pardavėjas tikrai norės daiktą parduoti ir tave susiras.... O tada jau tu vadovauji paradui.

Apie šešioliktą valandą jau buvome laive ir šios dienos kelione labai buvome patenkinti. Gal ir nematėme prabangaus kurorto, bet nors šiek tiek susipažinome su tikrąja Meksika.

Po vakarienės vėl turėjome progą išlenkti po stiklą šampano. Kajutėje radome kvietimą apsilankyti paveikslų aukciono galerijoje, kur bus supažindinama su JAV dailininko Peterio Makso (Peter Max) ir kitų dailininkų darbais. Diena buvo puiki.


Kabo San Lukas (Cabo San Lukas), Meksika

Gruodžio 15-oji, penktadienis

“Cabo by Land and Sea” – “Kabo žeme ir jūra”. Taip vadinosi mūsų pasirinkta ekskursija paskutiniame sustojime Meksikoje.

Nedideliais laiveliais buvome išgabenti į krantą, į didžiulę mažų baltų laivelių prieplauką. Ten buvo jų tūkstančiai. Prieplauką supo kalnai ir juose baltuojantys dideliais langais į vandenyna žiūrintys namai. Mes sekėme savo ekskursijos gidą link nemažo laiviūkščio, na gal pora šimtų žmonių ten tilptų. Sulipome visi ant denio. Ten staliukai, kėdės, gaivinamieji gėrimai..... Iš viso mūsų buvo gal apie šimtą. Laukėme prasidedancios 45 minučių kelionės iki paties piečiausio Baja California pusiasalio ir valstijos taško (“Baja California”- Žemutinė Kalifornija, tai yra viena is Meksikos valstijų).

Laivui palengva pradėjus judėti piečiausio taško link, per garsiakalbį skambėjo komentarai apie povandeninį gyvenimą, ekologijos problemas, apie Baja California valstijos istoriją. Pietinis taškas- tai yra akmeninių uolų eilė, ”nuo kranto įžengusių į vandenį”. Kai kuriose uolose vanduo, vėjas ir laikas suformavo arkas. Sklandė žuvėdros, ant akmenų saulutėje kepinosi jūrų liūtai, mažomis motorinėmis valtelėmis aplink zujo turistai. Visoje pakrantėje rikiavosi kotedžai, viešbuciai, baltame smėlyje žaliavo palmės, ant akmeninių uolų tviskėjo prabangių vilų langai.

Prie staliuko buvome su pora, kurią jau matėme mūsų kruiziniame laive ankščiau. Šnekučiavomės, kalbėjome apie ekskursijas ankstesniuose sustojimuose, apie kruizus praeityje.

Laivas apsuko aplink patį piečiausią pusiasalio tašką, šiek tiek paplaukė pirmyn, apsigręže ir grįžo atgal į krantą. Nuo vandens sklido maloni vėsuma. Kelionė buvo graži, atpalaiduojanti, informatyvi.

Laiveliai prieplaukoje buvo nutūpti tūkstančiais pelikanų. Tai dideli gražūs paukščiai ilgais snapais, plačiais galingais sparnais. Jų buvo visur, jie nesibaidė žmonių, mat ten jie buvo ir maitinami.

Per prieplauką nuskubėjome autobusų link toliau tęsti savo ekskursijos, ši kartą - žeme.

Pirmoji stotele- nedidelė stiklo pūtimo gamyklėlė. Ramaus veido vyriškis atrodė net nepastebėjo į jį susmigusių dešimčių smalsių žvilgsnių. Jis mums pademonstravo kaip iš kelių nedidelių stiklo duženų galima padaryti kad ir angelą. Beje, ten naudojamas tik naudotų sudaužytų butelių stiklas. Procesas buvo taip detaliai atidirbtas, kad du jauni pagalbininkai atsidurdavo tiksliai tą minutę tam tikroje vietoje. Ant ilgo įrankio, laikančio besiformuojantį angelą, galo jie uždėdavo kažkokią jau minkšto stiklo detalę, kuri po sekundės pavirsdavo sparnais ir pan. Kurenosi kelios didelės krosnys, buvo karšta. Tie jauni vyrai dar tik mokėsi stiklo pūtimo amato iš daugybės metų patirties turinčio meistro.

Gamyklos patalpose buvo ir parduotuvė, kurioje iki lubų prikrautose lentynose žibėjo įvairiausių spalvų stiklo dirbiniai. Galima buvo įsigyti tik iš stiklo papuošalu padarytą kalėdinę eglutę, ivairiausių vazų, figūrėlių ir dar daug ko.

Kita stotelė buvo Sunset Da Giorgio (Da Georgio saulėlydžio) restoranas. Jis stovėjo ant įlankos kranto nuo kur atsivėrė vaizdas į vandenyną įbridusias uolas ir į visą Kabo San Luko pakrantę. Restorane pasiūlė šaltų gėrimų. Stilingas pastatas atrodė kaip baltas lengvas paukštis ant uolos, mat pastatytas buvo pagrindinai iš stiklo. Vandenyno pusėje buvo graži terasa iš įvariausių formų ir spalvų akmens; raibuliavo mėlynas baseinėlis, spyglius kaip ietis atkišę laikė didžiuliai kaktusai. Staliukai, suoliukai kvietė prisėsti ir grožėtis idealiai sutvarkyta aplinka bei vaizdu į vandenyną. Aš jau norėjau ten pasilikti kokiai savaitei……Tokia ramybė, nežiurint į tai, kad aplink arba jau stovėjo viens prie kito prisiglaudę viešbučiai arba dar tik vyko statybos. Netoliese, žemai prie pat vandenyno, virė darbas: šurmuliavo būriai darbininkų, iš sunkvežimių virto akmenys, kažką didelio ir sunkaus kilnojo kranai.

Po valandeles mes jau sėdėjome autobuse ir palei vandenyną nutiestu greitkeliu skuodėme į San Jose del Cabo (San Hose miestas, Kabo San Luko priemiestis). Nuo šio momento visame autobuse skambėjo “oh my god”, ”it is beautiful” (o dieve; tai gražu) ir panašiai. Išplėstos akys susmigo į dešiniuosius autobuso langus ir susižavėjimo šūksniai netilo iki pat miesto…
Vandenyno pakrantė, viešbučiu ir kurortų kompleksai, palmių giraitės ir gėlynai, hektarai gėlynu, jūros raudonų gėliu, vandenynai geltonų, marios mėlynų…. To ir nesusapnuotum. Be galo įspūdinga ir gražu. Bet autobusas lėkė greitai, tai grožis, kaip vaiduoklis, čia yra, o čia jau nebėra….. Kaip norečiau ten bent savaitei; fotografuočiau ir filmuočiau kiekvieną palmę, kiekvieną žiedą, kad panorus turėčiau juos po ranka ir žiurečiau….

San Jose miestas yra didžiulė priešybė Kabo San Lukui. Tai tikra Meksika, ten gyvena meksikiečiai, vargšai, vidutiniokai ir visi kiti.

Tik prasidėjus miestui sušmėžavo keletas tvora aptvertų ir saugomų daugiabučių pastatų – ten gyvena amerikiečiai. Jiems iki vandenyno vos kelios minutės. Mes pro autobuso langą matėme tik keletą tokių kvartalų, bet gidė užsiminė, kad jų yra ne vienas ir ne du.

Autobusas sustojo miesto centrinėje aikštėje. Buvo karšta. Ne taip kad va, ai, kaip karšta, ten buvo labai labai karšta…. gruodžio mėnesį. Saulėje turėjo būti virš 50 C ir daugiau. Jokio vėjelio.

Pirmas vaizdelis buvo sunkiai suvokiamas. Miesto aikštėje prakaituoja išpuošta Kalėdinė eglė. Iš baltų vielų “nupinti” tuščiaviduriai seniai besmegeniai dairosi pavėsio - o jei ištirps ir nesulauks Kalėdu? Net akyse raudonuoja nuo kalėdinių poinsetijų… O karštis neišpasakytas, norėjosi tik tūnoti medžių šešėlyje. Pasirodo, Kalėdos ateina ir ten, kur karšta.

Gavome apie porą valandų pasilakstymui. Edvardas susirado suoliuką pavėsyje ir pasakė, aš būnu čia ir aš niekur neinu. Mat į tą pavėsi jau kėsinosi ne vienas ir ne pora. Aš pamaniau, reikia pasiganyti.

Pirmiausia, galvoju, susirasiu tualetą. Va čia ir buvo daugiausia laiko atėmęs reikalas. Įšokau į vieną juvelyrinę (centre buvo tik tokios, kitokių parduotuvių nesimatė) ir žiūriu, masė žmoniu, ką gi čia jie perka? Ogi eileje prie tualeto stovi. O jis tik vienas, tiek vyrams, tiek moterims. Antrame parduotuvės aukšte irgi buvo tualetas, bet ten nebuvo nei vandens nei elektros. Kondencionieriaus parduotuvėje nebuvo. Visa poilgė eilė šluostėsi žliaugiantį prakaitą. Na, 45 minutės buvo “užmuštos”. Kaip kalbėjo žmonės, kitos parduotuvės arba neleidžia “kruizininkams” naudotis tualetais arba tos, kurios leido, irgi buvo apgultos eilemis. Taigi….

Parduotuvė, kuri prekiavo meksikietiškojo opalo juvelyriniais dirbiniais, matyt, pamačiusi atvykus keletą pilnų autobusų kainas mestelėjo stipriai į dangų, nes jos buvo daugiau nei neįkandamos. O be reikalo, juk nuo to pirkėju tik mažiau. Bent aš tik dėl tos priežasties apsukus ratą palei vitrinas nėriau atgal į karstį. Beje, toje parduotuvėje buvo ganėtinai vėsu, tikriausiai manė, kad va, čia tai jie ilgai užsibus ir viską iššluos. Ne, ne…..

Tame miestelyje nesudariusi jokio prekybinio sandėrio, oi ne, pirkau ledų, grįžau prie Edvardo ir įsispraudžiau šešėlyje ant suoliuko.

Vienas dalykas buvo savotiškai įdomus. Gatvėse girdėjosi daug švilpukų. Ogi prie kiekvienos sankryžos vietoje šviesoforų buvo po policininką, kurie švilpdavo automobiliams, kad šie praleistų pėsčiuosius.

Po kelių minučių visi sėdėjome kondencionierių atvėsintuose autobusuose. Lipti vėl laukan nebebuvo jokio noro.

Bet mūsų laukė dar viena stotelė – kaktusų parkas. Edvardas griežtai “ne”, dar kokia dešimtis žmonių irgi liko vėsiame autobuse. Aš išlipau kelioms minutėms pasižvalgyti. Didelio įspūdžio šis parkas nepaliko, nes Arizonos valstijoje teko būti Dykumų botanikos sode, kuris gal šimtą kartų didesnis už šį parką ir daug didesnė kaktusinių augalų įvairovė. Gana greitai grižau vidun. Vairuotojas neišjungė autobuso variklio, kondencionierius irgi dirbo, taigi buvo maloniai vėsu ir gera.

Apie septynioliktą valandą buvome laive. Tą vakarą buvo “iškilminga vakarienė”, o tai reiškia, kad visi turėjome būti pasipuošę ir gražūs.

Po vakarienės kajutėje radome pakvietimą ateiti taurei šampano į paveikslų galeriją. Negi atsisakysi? O gal duos dvi?

Beje, laivas tą vakarą vėl šokinėjo per bangas ir vieno jo stryktelėjimo metu mums būnant galerijoje net pora paveikslų nukrito nuo stovų…..


Gruodžio 16-oji, šeštadienis


Diena praėjo jūroje. Plaukėme atgal Kalifornijos link.

Tą šeštadienį paskutinį kartą nuėjome į paveikslų aukcioną, kur įsigijome prancūzų tapytojo Bellet paveikslą į kompaniją mano
laimėtajam. Bet apie tai jau parašyta anksčiau.

Pats laikas prisiminti keletą žmonių, kuriuos sutikome laive.

Viename iš paveikslų aukcionų šalia mūsų prisėdo šviesiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis. Užkalbintas pasakė, kad šiaip atėjęs pasižvalgyti. Mat jo žmona yra dailininkė, taigi jam įdomu kokių menininkų paveikslai parduodami aukcione ir tt. Sakė, žmona nesveikavo, ji liko kajutėje. Pasiūlė mums kurią dieną pavartyti jo žmonos nutapytų paveikslų nuotraukų albumėlį.

Susitikome paskutinį šeštadienį po pietų. Jis – džiazo muzikantas, saksofonu groja bigbendo grupėje, dėsto muziką viename iš Kalifornijos universitetų. Jo žmona tapyti pradėjo neseniai, kai susirgo diabetu ir paliko darbą. Jokio išsilavinimo susijusio su menu neturi. Gyvena jie Kalifornijoje prie vandenyno. Namuose turi įrengtą žmonos paveikslų galeriją-parduotuvę. Ji tapo didelio formato savo draugių portretus, gyvūnus, gamtą. Jos paveikslai ryškūs ir spalvingi. Parduoda brangiai. Tik jos gerai perkamų paveikslų dėka galėjo nusipirkti namą prie pat vandenyno. Pakvietė mus apsilankyti kai būsime Kalifornijoje. Tarp kitko, albumėlis su paveikslų nuotraukomis mums patiko. Tik kainos nelabai.

Kita istorija yra apie šešiasdešimtmetį Džordžą (George). Su juo susipažinome pirmą dieną stovėdami įsodinimo į laivą eilėje; jis stovėjo prieš mus. Toks vienišas su didele šiaudine skrybėle. Pamaniau, va vyriskis vienas į kruizą, matyt susimedžios ką nors. Na, ir mintys mano buvo…. Jau tuo metu bandžiau nuspėti jo amžių, daviau apie 50-55. Mes jį vis sutikdavome laive tai po vakarienės, tai po koncerto, tai šiaip kur bebėgantį.

Kartą jis su savimi turėjo lauktuvėms nupirktą (taip jis sakė) meksikietiškojo “fire opal” (ugnies opalas) pakabuką. Dirbinys buvo labai gražus: ryškus oranžinis opalas geltono aukso ažūre. Džordžas buvo jį nunešęs juvelyrinių dirbinių įvertintojui (ir toks buvo laive) pažiūrėti ir pasakyti savo nuomonę apie kainą, kurią jis sumokėjo. Aš pamaniau, va, gražią dovaną kažkam nupirko. Kitą kartą sutikome jį prieš koncertą po iškilmingos vakarienės. Visas kostiumuotas, be galo elegantiškas, šypseną prisisegęs, labai jau patrauklus vyras…ir vėl vienas. Na, reiškia, ne medžioti čia atvažiavo.

Kai netikėtai laive susitikome paskutinįjį kartą, susėdome pasikalbėti. Išsipasakojo. Jam 60 (aš tik patrigubinau akis!). Prieš pusmetį palaidojo žmoną, su kuria jau eilę metų buvo išsiskyręs, bet nuolat palaikė draugiškus santykius. Turi dukrą studentę. Buvusi žmona sunkiai sirgo. Dukra ruošėsi tekėti. Kaip supratome, Džordžas pakankamai gerai vertėsi, nes dukros vestuvėms išnuomavo rytinėje pakrantėje saloje esančią pilį. Ruošėsi prabangioms triukšmingoms vestuvėms. Bet labii greitai dukros mamai sveikata pablogėjo ir jie nusprendė vestuves atšvęsti tuoj pat. Atšaukė pilies rezervavimą ir vestuvės įvyko ligoninės koplyčioje. Džordžas sakė, kad jo buvusi žmona mirė po keleto dienų ir buvo pati laimingiausia moteris, kad dar sudalyvavo svarbiame dukros gyvenimo momente, nors ir invalido vežimėlyje. Visą gyvenimą ji kolekcionavo skrybėles ir turėjo jų virš trijų šimtų.

O Džordžas turi trisdešimt penkerių draugę ir opalo pakabukas skirtas jai. Sakė, kad draugė turėjusi irgi važiuoti į kruizą, bet prieš pat kelionę stipriai peršalo ir jie abu nusprendė kad į kelionę važiuos jis vienas. Laive Džordžas turėjo ne kajutę, bet vadinamus apartamentus…. Tiesa, jis dirba nekilnojamo turto agentūroje Los Andžele ir užsiima komercinių patalpų prekyba.

Va ir visa istorija apie sutikto vyriškio vienišas atostogas…

Vakare pakavome lagaminus.


Gruodžio 17-os, sekmadienio, rytą pasitikome Long Byčo Los Andžele (Long Beach, Los Angeles) jūrų uoste. Netikėtai pastebėjome autobusą besiruošianti važiuoti į Los Andželo oro uosta. Taigi, nebereikėjo nuomoti automobilio.

Kadangi visa kelionė buvo tokia sklandi, puiki ir įdomi, turėjo juk kažkas nutikti nemalonaus.

Mūsų lėktuvas vėlavo išskristi į Solt Leik Sitį (Salt Lake City), kur mes turėjome persėsti į kitą. Taigi, pavėlavome į jį. Mus nukreipė į Las Vegasą (Las Vegas) ir reiso į jį laukėme apie 5 valandas. Kadangi tą reisą aptarnavo jau kitos oro linijos, mums reikėjo registruotis iš naujo, praeiti visus apsaugos patikrinimus iš naujo, o lagaminai buvo kažkur tai….. Vienu žodžiu, galutiniame Albukerko oro uoste atsiradome pirmadienį 5 valandą ryte be keturių lagaminų. Į namus sugrižome apie 7 ryto. Kai paskambinau savo viršininkui ir pasakiau, kad jaučiuosi per daug pavargusi, kad ateičiau į darbą ir kad imu “sirgimo dieną”, jis liko nepatenkintas, bet aš į darbą tą rytą nebevažiavau. Geriau jau reikėjo sumeluoti, kad peršalau ir susirgau….

Lagaminai buvo pristatyti į namus jau sekančią dieną.

Na, nežiurint į tai, pati kelionė buvo tiesiog šauni.

TAŠKAS.